Iki šių metų pabaigos minėsime sukaktis, primenančias apie pavergtųjų tautų nuo Baltijos iki Juodosios jūros nepaprastą drąsą ir lyderystę, kai jos atsikratė komunistinio jungo.

Pradėsime nuo Lenkijos, šį mėnesį minėsiančios 30 metų sukaktį nuo momento, kai komunistai buvo išstumti iš valdžios per beveik laisvus rinkimus.

Pirmiausiai – masinės žudynės. Vėliau – melas. Šis velniškas komunizmo parašas paženklino visų, gyvenusių už Geležinės uždangos, gyvenimus.

Viena – puiki vieta kurti filmus apie šnipus. Žanro klasika – principų nesilaikantys vietiniai veikėjai ir besikišantys pašaliečiai, dideli statymai ir niekšiškos suktybės – atpalaiduoja ir išplečia vaizduotę.

Tačiau prieš praeito savaitgalio politinę sumaištį nublanksta netgi Grahamo Greene'o trileris „Trečiasis žmogus“, kuriame vaizduojamas komunistų teroras, šnipinėjimas, banditizmas ir žmogžudystės. Austrijos vyriausybė atsistatydino, kilus įtarimų dėl Rusijos kišimosi, korupcijos, meistriškai organizuoto sekimo, neofašizmo, orgijų, išdavystės ir kitų dalykų.

Praėjus dešimtmečiui nuo „Rytų partnerystės“ projekto įkūrimo, dėl ko galėtume švęsti? Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga; Azerbaidžanas ir Baltarusija tebėra autokratijos; Gruzija žengia atgal; Moldova išlieka silpna. Ukrainai, palyginus su jos sunkia padėtimi 2009-aisiais, sekasi gerai, bet ji sumokėjo baisią kainą krauju ir kančiomis. Taigi, ši sukaktis turėtų būti metas blaiviai apmąstyti, o ne save sveikinti.

Įvyko įdomūs rinkimai, kurių baigties vis dar neįmanoma prognozuoti. Ką rodo pirmas prezidento rinkimų turas?

Pirma, nors rinkėjai balsavo už asmenybes, bet kartu ir už šalies raidos tęstinumą. Vieniems patiko Ingridos Šimonytės autentiškumas, kitiems Gitano Nausėdos reprezentatyvumas. Būtų pernelyg drąsu daryti kokius nors apibendrinimus apie tai, kokias rinkėjų ideologines nuostatas rodo toks pasirinkimas. Tačiau kandidatai eina į rinkimus su programinėmis nuostatomis ir jų ignoruoti nederėtų. O šiuo požiūriu galima konstatuoti, kad du trečdaliai balsavusių Lietuvos rinkėjų palaikė dabartines Lietuvos užsienio ir saugumo politikos kryptis. Labiausiai kritikavusieji dabartinę politiką sulaukė gerokai mažiau rinkėjų paramos. Bus įdomu stebėti, ar rinkėjų parama panašiai pasiskirstys ir Europos Parlamento rinkimuose.

Dar truks laiko, kol ekspertai detaliai išnagrinės rinkimų rezultatus, tad pasinaudosiu progą pasidalyti kai kuriomis mintimis.

Pirma, dauguma apklausų tiksliai numatė rezultatus, kad Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė surinks gerokai daugiau balsų negu Saulius Skvernelis, ir kad antro rango kandidatai Vytenis Andriukaitis ir Arvydas Juozaitis surinks tik apie penkis procentus balsų. Tai rodo, jog apklausų organizacijos geba sudaryti tikslų Lietuvos rinkėjų skerspjūvį. Ne mažiau svarbu tai, kad Lietuvos rinkėjai atvirai atskleidžia savo preferencijas ir ketinimus, jų neslepia ar sąmoningai neiškreipia.

Net ir didžiausi Ukrainos naujojo prezidento gerbėjai per daug nedžiūgavo dėl jo išmanymo nacionalinio saugumo srityje. Tačiau Volodymyro Zelenskio atsakas į Vladimiro Putino naujausią triuką rodo, kad nerimauti dėl jo menkos patirties nevertėjo.

Rusijos lyderis, ko gera, mėgindamas išmėginti ukrainiečių ryžtą, pareiškė paspartinsiantis rusiškų pasų išdavimą Rytų Ukrainos separatistinių regionų gyventojams. Vadinamosios „pasų dalybos“ yra gerai išbandyta rusų taktika, naudota Kremliaus įtakai sustiprinti kitose šalyse. V. Putinas vėliau sakė svarstysiantis galimybę padaryti Rusijos pasus prieinamus visiems ukrainiečiams.

Ukrainiečiai vėl tai padarė. Per 2014 metų Maidano sukilimą jie parodė netoleruosiantys korumpuoto, autoritarinio Viktoro Janukovyčiaus valdymo. Dabar jie privertė Petro Porošenką paragauti pralaimėjimo kartėlio.

NATO sveikina save su 70 metų sukaktimi. Neabejotina, kad Maginot liniją suplanavę prancūzai irgi sveikino save su pažanga. Ši milžiniška įtvirtintų bunkerių linija, įrengta palei dalį šalies rytinės sienos, buvo Prancūzijos atsakas į Vokietijos sustiprėjimą praeito amžiaus 4-ame dešimtmetyje. Tokiu būdu siekta padaryti karinę invaziją nepakeliamai brangią.

Iš Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos liberaliosios žiniasklaidos pareiškimų galima susidaryti įspūdį, kad Vidurio Europą valdo nedori autoritariniai lyderiai, išnaudojantys šių tamsių šalių įgimtą fanatizmą.

Šiuos rinkimus galima būtų apibūdinti kaip personalijų politikoje pergalę – dar labiau įsitvirtina jau anksčiau savivaldos ir prezidento rinkimuose Lietuvoje išryškėjęs rinkėjų polinkis asmenybes iškelti aukščiau partinių ideologijų. Tai rodo ir dažnai aplink konkrečias asmenybes susibūrusių visuomeninių komitetų pergalės, ypač didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Šį polinkį sustiprino jau antrą kartą vykę tiesioginiai merų rinkimai, kurių metu kandidatai dažniausiai vienas kitą vertino ir save pristatydami akcentavo asmeninius darbinius ar kitokius bruožus, bet daug rečiau – vertybines nuostatas. „Dirbantis“, „sąžiningas“, „ne vagis“ epitetai skambėjo dažniau, nei ideologijas nusakančios vertybės.

Donaldo Trumpo administracija svarsto prezidento asmeniškai remiamą pasiūlymą reikalauti, kad sąjungininkai visiškai apmokėtų jų teritorijoje laikomų JAV karių ir bazių išlaikymą ir pridėtų 50 proc. viršaus. Pagal prezidento subalansuotų išlaidų ir pajamų pasaulėžiūrą šis žingsnis yra logiškas. Niekas nieko negaus už dyka. Vokietija, viena turtingiausių valstybių pasaulyje, apmoka tik kiek daugiau nei ketvirtadalį sumos, reikalingos išlaikyti ten dislokuotus 37 000 JAV karių. Likusią dalį padengia amerikiečiai mokesčių mokėtojai. Kaip vokiškai skambėtų žodis „liurbis“?

Praėjo ginčų kupinas praėjusio ketvirtadienio rytas ir sotūs pietūs, kuriuose dalyvavo devynių šalių lyderiai ir jų padėjėjai. Aš turėjau juos prablaškyti kalbėdamas apie tai, kaip apginti atvirąsias visuomenes nuo grėsmių, kurias kelia „hibridinis karas“ – nuodingas Kremliaus kokteilis iš pinigų, propagandos, ardomosios veiklos ir kitokių metodų. Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos ir Bulgarijos prezidentų susitikimas puikiame Slovakijos Košicės mieste man sukėlė įvairių jausmų.

Vladimirui Putinui grasinant Vakarams naujomis ginklavimosi varžybomis užlieja prisiminimai apie 9-ąjį dešimtmetį. Anuomet SSRS būgštavo dėl JAV planų dislokuoti Vakarų Europoje branduoliniais užtaisais apginkluotas sparnuotąsias ir „Pershing“ raketas, siekiant sukurti įtikinamą atgrasymo veiksnį. Sovietų remiamas „taikos judėjimas“ sulaukė didžiulės sėkmės Vakarų Vokietijoje, Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje.

Vienas iš praeitą savaitę suimtų teisėjų prieš porą metų uždraudė teisėsaugai daryti kratas pas teisėjus, kol Seimas ar prezidentas nepanaikino jų neliečiamybės.

Tokį išaiškinimą teisėjas paskelbė nepaisant to, kad kitas teismas prieš tai neskundžiama (sic!) nutartimi buvo pasisakęs priešingai – kad parlamentinė neliečiamybės panaikinimo procedūra prilygtų išankstiniam įspėjimui apie būsimą kratą.

Sąmokslo teorijų šalininkai ir protestuotojai prieš globalizmą nekenčia Miuncheno saugumo konferencijos. Ji slapi, neatskaitinga ir patenkinta savo darbais – tikras visagalio pasaulinio elito, rengiančio pokylius už uždarų durų, kol visi kiti iš mūsų kenčiame dėl neišmanymo, skurdo ir bejėgiškumo, atspindys.

Įsibėgėjant diskusijoms dėl savivaldos rinkimų, vis pasigirsta kandidatų pasisakymai, jog kandidatuodami į merų ar savivaldybių tarybų narius jie nedalyvauja politikoje. Savivaldos reikalai, kaip galima suprasti, yra labiau ūkinių sprendimų reikalai, kuriems svarbiausia yra mokėjimas efektyviai administruoti. Kitaip sakant, savivalda nesusijusi su politika.

Dešimt mėnesių išsaugoti NATO? Skamba dramatiškai, tačiau ištaisyti senus Aljanso trūkumus yra gyvybiškai svarbus reikalas artėjant gruodį įvyksiančiam viršūnių susitikimui Londone.

Geriausia žinia yra akivaizdi: Šiaurės Makedonija bus priimta į NATO, nes buvo išspręstas gėdingai užsitęsęs ginčas su Graikija dėl buvusios Jugoslavijos respublikos pavadinimo. Šia reta gera žinia Vakarų Balkanams yra atkirtis Kremliaus pastangoms kurstyti ekstremizmą ir sėti pyktį šiame pažeidžiamame regione.

Jeigu manot, kad Europa dabar patiria didelę įtampą – palaukit, kol ji susidurs su naujomis branduolinio ginklavimosi varžybomis. Būtent tai mūsų laukia po praeitą savaitgalį JAV ir Rusijos priimto sprendimo įšaldyti dalyvavimą Vidutinio nuotolio branduolinių pajėgų (INF) sutartyje.

„Donaldas Trumpas – katastrofa transatlantiniams santykiams“; „JAV prezidentas siekia sunaikinti NATO“; „Trumpo administracija griauna 70 metų senumo JAV sąjungą su Europa“ – tokiomis ir panašiomis frazėmis politikai bei tarptautinių santykių ekspertai reagavo į D. Trumpo administracijos saugumo politikos iniciatyvas transatlantiniame regione. Iš tiesų nerimą keliančių ženklų būta nemažai: JAV prezidentas D. Trumpas NATO pavadino „pasenusia organizacija“, aštriai kritikavo JAV sąjungininkes (pavyzdžiui, Vokietiją įvardino Rusijos įkaite); pagrasino, jog JAV trauksis iš NATO, gyrė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną ir teigė, jog pasitiki Rusijos prezidento žodžiu dėl Rusijos nesikišimo į JAV rinkimus. Ir vis dėlto – ar D. Trumpo administracijos saugumo politika tikrai griauna transatlantinius santykius?

Sauliui Skverneliui šią savaitę viešint Izraelyje, pasaulio žiniasklaidą apskriejo „žinia“: Izraelio vyriausybė kolaboruoja su antisemitine Lietuvos valdžia, siekdama tarptautinės paramos ginče su palestiniečiais. Šališką, pagal klaidingas klišes sukurptą tekstą paskelbė didžiausia pasaulio naujienų agentūra „Associated Press“, jį publikavo „New York Times“ ir „Washington Post“.

Naftos turtinga ir nevykusiai valdoma šalis atsidūrė JAV administracijos taikiklyje. Venesuela nėra Irakas. Vis dėlto nerimas dėl įtampos, kurią karštakošiško Amerikos prezidento užsienio politikos gambitas kursto Vakarų aljanse, yra pernelyg gerai pažįstamas.

Iš Rusijos sklinda apsčiai bauginamų žinių apie karinius pasiekimus. Viena jų – apie „Poseidon“, didžiulę branduolinę torpedą arba droną. Rusija noriai skleidžia informaciją apie šio aparato veikimo atstumą ir galią. Dalis jos netgi gali būti tiesa. Kitas neva neįveikiamas ginklas yra hipergarsinė raketa „Avangard“, turinti būti priimta į ginkluotę šiais metais.

Prieš 12 metų snieguotame Lietuvos Trakų mieste dalyvauti intensyviose 24 valandas trukusiose diskusijose susirinko keletas saugumo politikos ekspertų, politikų ir pareigūnų. Tebeturiu savo užrašus ir iš to pirmojo Sniego susitikimo, ir iš visų kitų, vykusių vėliau. Diskusijos vyko laisvai, buvo glaustos ir pasižymėjo dideliu informuotumo lygiu.

Kaip ir buvo prognozuota, antradienį dauguma Jungtinės Karalystės (JK) parlamento narių atmetė savo šalies Vyriausybės susitarimą su Europos Sąjunga (ES) dėl išstojimo. Rezultatas buvo tikėtinas, tik netikėta persvara tų, kurie nepritarė premjerės T. May susitarimui. Tai mažina tikimybę, kad premjerė mėgins perkalbėti dalį parlamento narių pakeisti nuomonę ir dar kartą pateiks tą patį susitarimą parlamentui, tikėdamasi, kad dar vienas balsavimas baigsis teigiamu rezultatu.

Diplomatinis korpusas Lietuvoje išskirtinis moterų gausa. Ambasadores moteris į Vilnių dabar atsiuntusios visos didžiosios Vakarų šalys – JAV, Britanija, Vokietija ir Prancūzija. Viena iš priežasčių į Vilnių deleguoti moterį – reta galimybė betarpiškai pabendrauti su prezidente Dalia Grybauskaite, nes ji reguliariai rengia pietus moterims ambasadorėms, kur vyrai nepageidaujami.

Naujametiniai pasistumdymai tarp Baltarusijos ir Rusijos tiems, kas stebi šias valstybes, nėra jokia naujiena. Kai kurie net juokauja, kad sąjungininkų draugystė įprastai trunka vienuolika mėnesių, t.y. visus metus išskyrus gruodį. Visgi šiemet nerimo Minske, daugiau nei įprastai, o ir Rusijos apžvalgininkai svarsto galimus Baltarusijos prisijungimo motyvus, pliusus ir minusus.