Vakarai pateko į keblią padėtį dėl didelių energijos kainų ir menkos pasiūlos. Kadangi gamtinių dujų eksportas sudaro tik 2 proc. Rusijos BVP, Kremliui ši sritis nėra Achilo kulnas. Tačiau dujų importas kritiškai svarbus klientams, pavyzdžiui, Vokietijai. Ten savivaldybės jau imasi taupyti šildomų plaukimo baseinų sąskaita. Ir bus dar blogiau. Žiemą planuojamų tiekti dujų kainos – septyniskart didesnės negu ilgametis vidurkis.

Praeitą savaitę sakiau kalbą per kassavaitinę ukrainiečių demonstracija prie Vaitholo Londono centre. Pasiuntėme įtaigią žinią – ukrainiečiai kovoja ir žūva ne vien dėl savo šalies, bet ir dėl visuotinių vertybių bei visos Europos saugumo. Mes jiems skolingi. Galime ir privalome nuveikti daugiau.

Įsivaizduokit siaubo sceną Kremliuje: Vladimiras Putinas sušaukia savo artimiausios aplinkos narius.

Paaiškinkite 1634 metų Polianovkos taikos svarbą. Kas 1704 metais įvyko Narvoje? Kas Maskvoje 1920-aisiais pasirašė taikos sutartį ir kodėl tai svarbu dabar?

Medaus mėnuo tiek ir tetruko – toks yra Lietuvos užsienio reikalų ministro Gabrieliaus Landsbergio niūrus vertinimas. Rusijos karo prieš Ukrainą ankstyvosiomis savaitėmis trumpai buvo susidariusi regimybė, kad lengvabūdiškos, arogantiškos, neišmanėliškos ir godžios „senųjų Vakarų“ šalys iš tikrųjų atsibudo dėl Rusijos keliamo pavojaus ir yra pasiruošusios priimti jam atremti reikalingų sprendimų bei aukų.

Saviapgaulė būdavo Vakarų mąstysenos apie Baltijos jūros regioną leitmotyvas. Nuo šio regiono atitolusių veikėjų indėlis buvo grindžiamas įsitikinimu, kad simboliniai priešakiniai daliniai apsaugotų jas nuo Rusijos agresijos. Jeigu tik šioms pajėgoms būtų sukeltas pavojus, iškart būtų atsiųsta pastiprinimų; prireikus prieš Rusiją galėtų būti nukreipta visa Vakarų aljanso galia, kad būtų išvaduotos užkariautos teritorijos.

Tik nedaugelis dalykų yra svarbesni Europos saugumui nei Vokietijos pasiryžimas užsikrauti ant savo pečių atsakomybės naštą. Kankinamai lėtai ir smarkiai vėluodama vyriausybė Berlyne dabar stengiasi vaduotis iš Rusijos energetinių gniaužtų ir siūlosi pasiųsti Ukrainai bet kažkiek jai reikalingų ginklų.

Dar nepasibaigęs karas prieš Ukrainą jau dabar keičia Europos saugumo sanklodą. Šio žemės drebėjimo epicentras yra Helsinkis. Vos prieš metus prie NATO aljanso norėjo prisijungti tik ketvirtadalis suomių, o dabar tokių – trys penktadaliai. Vyriausybės ataskaitos apie „pakitusią saugumo aplinką“ formuluotės, vertinant pagal suomių standartus, yra tiesiog svilinančios: „Rusija kelia pavojų visos Europos saugumui ir stabilumui“.

Jei manote, kad konfrontacija su Vladimiro Putino Rusija kelia nerimą, pasvarstykite, kiek blogiau gali būti. Įsivaizduokite, kad mūsų akademinis, žiniasklaidos, politikos ir šou verslo elitas, paveikti dešimtmečius trukusio atkaklaus šnekinimo, jaučiasi labai skolingas Maskvai, o jos propaganda, kuri toli gražu nėra tulžinga ir sau prieštaraujanti, yra subtili, kantri ir veiksminga.

Neišmanėliški, arogantiški, lengvabūdžiai, bailūs, o visų pirma – godūs. Kaltinimų sąrašas šalims ir žmonėms, 30 metų ignoravusiems gausius perspėjimus apie Rusijos pavojingus planus prieš savo kaimynes atrodo vertas bausmės.

Neabejotina, kad istorija griežtai nuteis ignoravusius baisingą grėsmę, kurią V. Putinas kelia mūsų demokratijai.

Betarpiška kaltė už Ukrainą apėmusią katastrofą tenka nusikalstamam Kremliaus režimui ir jo svaičiojančiam bei kerštingam lyderiui – Vladimirui Putinui. Tačiau gilesnė atsakomybė tenka šalims, kurios yra daug kartų didesnės, turtingesnės ir galingesnės negu Rusija. Jos galėjo šią katastrofą užgniaužti arba ją atgrasyti, bet to nepadarė. Jeigu Vakarų lyderiai būtų suvokę Rusijos planus savo kaimynių atžvilgiu, dešimtys milijonų ukrainiečių šiuo metu toliau gyventų laisvi, saugūs ir laimingi, kaip ir prieš vasario 24-ąją.

Priedangos bendrovės – įmonės, kurių naudos gavėjai nežinomi – leidžia blogiausiems žmonėms pasaulyje išplauti savo turtus. Paprastai jos vadinasi „ABC Ltd“ ar „XYX Inc“. Apsukrūs teisininkai jas steigia jurisdikcijose, pasižyminčiose negriežtai prižiūrimose, privačiai nuosavybei palankiose jurisdikcijose – tiek užsienyje, tiek namuose – naudodamiesi jas jungiančiais tinklais. Rizika būti demaskuotam – mažytė, privalumai – milžiniški, o poveikis – pragaištingas.

Įsivaizduokit teniso žaidimą, per kurį kamuoliuką visuomet paduoda tas pats žaidėjas. Būtent taip veikia Rytų ir Vakarų santykiai. Vėl ir vėl Rusija perima iniciatyvą, o Vakarai galvotrūkčiais puola ruošti atsaką.

Prisimenate „refleksų valdymą“? Ši sovietinių laikų strategija, kuri tebėra Rusijos šiuolaikinės karybos pagrindas, numato galimybę pasitelkti įvairius imituojamus ir tikrus veiksmus, siekiant nukreipti priešininko sprendimus pageidaujama linkme arba juos sutrikdyti.

Įsivaizduokit, kad Britanija, vadovaujama autoritarinio lyderio, išsiilgusio praeities šlovės, bando atkurti savo imperiją. Tai gali apimti ekonominių svertų išnaudojimą, bandymą panaudoti anglų kalbą (jos britiškąją versiją) kaip kultūrinės hegemonijos priemonę, pareiškimus apie gilų civilizacinį pranašumą ir piktnaudžiavimą anglikonų bažnyčios pasauline galia.

Kremlius kariauja su Ukraina naudodamasis Vakarais, taip pat kariauja su Vakarais naudodamasis Ukraina. Jo ginklai – daugiausiai psichologiniai, o ne kariniai. Tikslas – pasėti baimę, netikrumą, abejones ir neviltį.

Nežinojimas, apatija, kaltė, cinizmas, arogancija, godumas ir bailumas. Tai, o ne kariai, tankai, kariniai lėktuvai ir raketos, yra galingiausi Kremliaus ginklai kare prieš Vakarus.

Vladimiras Putinas puls Ukrainą iš Rytų. Arba iš pietų. Arba, atlikęs klaidinamą manevrą, per Padniestrę – iš vakarų. Arba iš Baltarusijos. Jis paskelbs taiką, o tada puls. Arba atvirkščiai. Taigi, karas artėja. O gal ir ne.

Ženklai pievelėje priešais Lietuvos parlamentą, perspėjantys apie minų laukus, nors jokių minų ten nebuvo. Įsitempę jaunuoliai, ginkluoti medžiokliniais šautuvais, turintys nedaug šovinių, bet pasiruošę mirti gindami savo šalies trapią laisvę. Vos už kelių kilometrų prie kareivinių riaumojo sovietų tankai. Mūsų baimė buvo persipynusi su nuožmiu ryžtu. Viską prisimenu, tarsi tai būtų nutikę tik vakar.

Žemyninė Kinija yra supervalstybė karybos ir ekonomikos atžvilgiu. Tačiau jos lyderiai dabar sužino, kad kai kuriose varžybose svarbiau kiti dalykai. Kaip bausmę už Taivaniečių biuro atidarymą Vilniuje žemyninę Kiniją valdantis režimas įvedė didžiausiai iš Baltijos šalių nepaprastas sankcijas – uždraudė ją įvardyti kaip „kilmės šalį. Tai reiškia, kad į Kiniją negali būti importuojamos jokios lietuviškos prekės. Be to, ji mėgina blokuoti visą eksportą į Lietuvą.

J. Bideno administracijos kitą mėnesį organizuojamas Demokratijos viršūnių susitikimas glumina jo kritikus. Iš tikrųjų šis renginys gali nedaug skirtis nuo grupinio pokalbio per „Zoom“. Svečių sąrašas gali būti kritikuojamas (Bosnija, Vengrija ir Singapūras nebuvo pakviesti, bet dalyvaus Pakistanas Irakas ir Kongo Demokratinė Respublika). Tačiau tai jau atnešė rezultatų.

„Popierinis tigras“ buvo vienas mėgstamiausių pirmininko Mao Zedongo įžeidimų. Šio epiteto autorystė priklauso ne Kinijos diktatoriui, kaip šis teigė Henry Kissingeriui. Vis dėlto jis mėgo vartoti šią frazę, ypač Jungtinių Valstijų atžvilgiu.

Lenkijos pasieniečiai (kol kas) nesusiduria su apšaudymu tikromis kulkomis. Visgi jie žino esantys konflikto, kuris tampa vis labiau chaotiškas ir pavojingas, priešakinėje linijoje. Akinantys lazeriai, stroboskopiniai prožektoriai ir ašarinės dujos papildo patiriamą fizinį ir psichologinį stresą. Lygiai taip pat veikia žinojimas, kad jų šalis yra puolama – Baltarusija organizuoja masinius pažeidimus prie savo vakarinių sienų, siekdama, kad jos taptų bereikšmės. Tai yra didžiulio masto puolimas prieš kaimyninių šalių valstybingumą ir saugumą, taip pat prieš tarptautines institucijas, kurios teigia ginančios įstatymų viršenybę ir kolektyvinį saugumą.

Pekino valdžia vėl griebiasi savo įžeidimų žodyno. Šią savaitę po Europą keliauja Taivano delegacija, kuri lankosi Čekijoje, Slovakijoje ir Lietuvoje. Josephas Wu, demokratiškai valdomos salos užsienio reikalų ministras, turi suplanavęs oficialius susitikimus su Čekijos Senato pirmininku Milošu Vystrčilu ir Prahos meru Zdeneku Hribu.

Europa dreba, baimindamasi galinčios ateiti šaltos žiemos. Dujų kiekis saugyklose mažas. Kainos šauna aukštyn. Rusija džiūgauja. Vladimiras Putinas kaltina „visažinius pasipūtėlius“ Europos Komisijoje, stūmusius dujų rinkos liberalizavimą. Rusija taip pat nori, kad ES greičiau išduotų licenciją jau baigtam statyti dujotiekiui „Nord Stream 2“.

Susidūręs su kleptokratijos galia pavienis žmogus gali jaustis bejėgis. Kaip gali būti mūsų balsai arba balsavimas paveikti šiuos milžiniškus, negailestingus priešininkus?

Prancūzija įtūžusi. Tariama priežastis – kad nauja britų ir amerikiečių sutartis aprūpinti Australiją atominiais povandeniniais laivais kainavo jai pelningą gynybos kontraktą. Tikroji priežastis – kad ryškėjantis aljansas, skirtas tramdyti Kinijos komunistų partijos imperialistinėms ambicijoms, pabrėžia Prancūzijos silpnumą ir jos planų vystyti Europos „strateginę autonomiją“ neadekvatumą.

Didžiausias Kinijos partinės valstybės ginklas nėra jos karinis arsenalas ar ekonominė įtaka. Tai – nenugalimumo suvokimas. Kaip kokia nors šalis gali atsilaikyti prieš 1,4 mlrd. gyventojų turinčios valstybės įžeidžius ir griežtus vadovus? Geriau nemėginti.

Kaip atsakingas Lietuvos pilietis pareiškiu, kad pareigingai atsisakau dalyvauti Galimybių paso (GP) veikimo jurisdikcijoje. Skiepų skeptikai ar pasyvūs, bet racionalūs situacijos stebėtojai buvo kaltinami atsakomybės jausmo neturėjimu. Nuo rugsėjo 13 dienos teisių ir pareigų estafetė perduodama GP turėtojams, argonautams-armonautams. Dabar drąsieji didvyriai galės švęsti laisvę ir rodyti pavyzdį, kaip reikia išmanyti ne tik savo teises, kurias suteikia GP, bet ir laikytis pareigų. Ekstremali situacija dėl koronaviruso šalyje dar nėra atšaukta, bet GP turėtojams saugumo reikalavimai išlieka tik rekomendacinio pobūdžio. Paradoksas.

Įsivaizduokit grėsmingą Europos užsienio legioną, dislokuotą Kabulo oro uoste, taip pat gerai parengtas daugiašales diplomatų, pareigūnų ir karo policininkų grupes, dirbančias kartu su specialiosiomis pajėgomis ir organizuojančias tvarkingą afganistaniečių bei užsieniečių išgabenimą oru. Įsivaizduokit, kaip Europos ekonominė galia pasitelkiama užtikrinti, jog kaimyninės šalys – Iranas, Turkija, Uzbekistanas, Tadžikistanas, Pakistanas ir, visų svarbiausia, Kinija – prisidėtų suvaldant Amerikos pajėgų išvedimo padarinius. Įsivaizduokit įtakingus veikėjus, nuo kurių priklauso Europoje priimami sprendimai, galbūt tokius kaip buvęs Švedijos premjeras Carlas Bildtas arba Lenkijos Radekas Sikorskis, formuojančius ir komunikuojančius mūsų politiką. Trumpai tariant, įsivaizduokit pajėgią, toliaregišką Europą, pasiruošusią prisidėti užtikrinant, kad pasaulis išliktų saugus ir klestintis.