Sare roma
Procentai




RETRO

Šešioliktasis eilinis sekmadienis

eilinisMes privalome mylėti šią Bažnyčią, o ne tą, apie kurią svajojame, tą, kurioje gyvename, su kuria kiekvieną sekmadienį laužome duoną ir klausomės Žodžio…

„Jėzus pateikė minioms palyginimą: „Su dangaus karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: „Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?“ Jis atsakė: „Tai padarė mano priešas“. Tarnai pasisiūlė: „Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime“. Jis atsakė: „Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną“. (Mt 13, 24–31)“

RAUGĖS

Mons. A. Grušas

Palyginimas apie rauges randamas tik Evangelijoje pagal Matą. Raugės - tai piktžolė, kurios juodi grūdai yra nuodingi ir turi narkotinį poveikį. Jos labai panašios į kviečius, iš tikrųjų jų neįmanoma atskirti iki pat derliaus nuėmimo, kai skirtumas tampa akivaizdus, o tada jau kyla rizika, susipynus kviečių ir raugių šaknims, kartu su raugėmis išrauti ir kviečius…

„Palikite abejus augti iki pjūties“…

Akivaizdu, kad Jėzus nenori duoti agronominių patarimų. Jis sako, kad blogis ir gėris turi augti kartu. Norėtųsi paprieštarauti: „Ką reiškia – palikite?“ Juk blogis turi būti pašalintas, išrautas! Negalima leisti kviečiams augti kartu su piktžolėmis!

Mes visada labai skubame moralizuoti ir valyti… Kaip tik todėl Jėzus ir įspėja apaštalus, kad jie nepasiduotų pagundai, visada lydinčiai kiekvieną religinę bendruomenę: sudaryti „geriausiųjų“ arba „tyrųjų“ grupę.

Dievas nedalija žmonių į geruosius ir bloguosius. Jėzui nereikalinga maža „tyrųjų ir šauniųjų“ bendruomenė, todėl jis taip kategoriškai pasisakė prieš fariziejų veidmainystę. Kaip tik fariziejai, Rašto aiškintojai ir Įstatymo mokytojai buvo žmonių dalijimo į kategorijas meistrai. Visa tai kartojosi per ištisus amžius: kiek daug fanatiškų tikėjimo gynėjų žudė, smerkė, kariavo karus, siekdami išnaikinti blogį! Tačiau religija, laikanti save pranašesne už kitas, yra agresyvi ir pavojinga religija, nes bet koks pranašumas sukuria nepilnavertiškumą.

Jėzus neneigia, kad reikia atskirti gėrį nuo blogio, tačiau skelbia, kad, tai nepriklauso nuo žmonių, ir Jis to taip pat neketina daryti. Jis neatstums nusidėjėlių, bet veikiau artinsis prie jų ir ypatingai jais rūpinsis. Jis nerodys pirštu, bet išties ranką tiems, kurie jaučiasi smerkiami „teisingai“ mąstančių to meto žmonių. Jo apaštalai anaiptol nebus patys tobuliausi žmonės…

Tai paskata kiekvienam iš mūsų įveikti pagundą teisti kitus. Mes privalome mylėti šią Bažnyčią, o ne tą, apie kurią svajojame, tą, kurioje gyvename, su kuria kiekvieną sekmadienį laužome duoną ir klausomės Žodžio…

Iš esmės palyginime pasakojama apie du požiūrius: tarnai visų pirma mato blogį, o šeimininkas savo žvilgsnį nukreipia į gėrį. Taip į mus žvelgia Dievas, kuris nesutapatina mūsų su mūsų silpnybėmis: esame sukurti ne pagal priešo, bet pagal Kūrėjo paveikslą. Jei nematysime šviesos savyje, nematysime jos niekur kitur. Dievo požiūriu gėris yra reikšmingesnis už blogį, o vienas kviečių grūdas vertas daugiau, nei visos raugės kviečių lauke. Tai liudijimas, jog Dievo akyse gėris visuomet yra svarbesnis, o gėris, galimas rytoj, svarbesnis už vakarykštį blogį.

Pasauliui reikia ne tobulų krikščionių, bet mokinių, suvokiančių savo ribotumą, aistringai dalyvaujančių savo darbe ir mylinčių šį Dievo kviečiais apsėtą pasaulį, kurį pats Dievas pripildo švelnumo…

 

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode