Sare roma
Procentai




RETRO

Įkvepianti neregio iš Mažeikių istorija – sukūrė šeimą ir dirba Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme

proj11Į neįgaliuosius neretai vis dar žiūrima su gailesčiu, tačiau daugėja žmonių, kuriems negalia netrukdo gyventi pilnavertišką ir aktyvų gyvenimą. Šiuo metu Vilniuje gyvenančio 34-erių Nerijaus Jaso gyvenimo istorija gali tapti įkvėpimo šaltiniu visiems. Nors pašnekovas nemato nuo vaikystės, tačiau turi žmoną, augina sūnų yra įgijęs magistro laipsnį ir dirba Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme.

 

Išsaugoti regėjimo nepavyko

Nerijus nemato nuo vaikystės – kai jis buvo vienų metukų, medikai berniuko akyje rado auglį ir nustatė retą ligą – akių retinoblastomą. Nors buvo dedamos pastangos – konsultacijos su gydytojais, operacijos, tačiau tuo metu Lietuvoje ši liga nebuvo gydoma, o galimybių vykti gydytis į užsienį nebuvo, todėl išsaugoti regėjimo nepavyko. Pašnekovui buvo pašalintos abi akys ir galiausiai reikėjo susitaikyti su negalia.

Teko mokytis namuose

Nors gimė Mažeikiuose, į pirmą klasę Nerijus žengė Vilniuje – Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre, tačiau ten praleidęs dvejus metus, vis tik vėl grįžo į gimtąjį miestą. Pašnekovas prisimena, jog dvejus metus teko mokytis namie, nes nenorėjo priimti į pradinę mokyklą. Į mokyklos suolą pašnekovas grįžo būdamas penktokas ir iki 10 klasės lankė Mažeikių „Ventos“ pagrindinę mokyklą (šiuo metu Mažeikių „Ventos“ progimnaziją).

projek11Prisiminimai iš mokyklos šilti

Mokykloje Nerijus mokėsi kartu su bendraamžiais, paklaustas ar nekildavo dėlto sunkumų, sakė: „Mokytis sudėtinga nebuvo, sudėtinga buvo su vadovėliais – juos reikėjo vežtis iš Vilniaus, o kadangi ugdymo programos nuolat kinta, ne visada tokiu pat tempu būdavo paruošiami brailio raštu parašyti vadovėliai“, – Budas.lt sakė Nerijus. Pašnekovas pasidalijo ir šiltais prisiminimais iš mokyklos: „Gerai man sakėsi – papuoliau į draugišką klasę, mokytojai taip pat stengėsi padėti – iš mokyklos tik geri prisiminimai“, – kalbėjo Nerijus.

Turi magistro laipsnį


„Kadangi po 10 klasės tęsti mokslų „Ventos“ mokykloje nebebuvo galima – turėjau pasirinkimą: arba rinktis kitą mokyklą Mažeikiuose, arba vėl grįžti į Vilnių ir mokytis ten“, – sakė vyras. Kadangi Nerijus planavo studijuoti sostinėje, todėl nusprendė, jog likę dveji metai bus puiki proga priprasti, susipažinti su miestu ir nusprendė persikelti į Vilnių – mokslus baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre.

Baigęs mokyklą Nerijus įstojo į Tarptautinę teisės ir verslo aukštąją mokyklą, kurioje pasirinko teisės studijas. Vėliau vyras mokslus tęsė Mykolo Romerio universitete – studijavo tarptautinę teisę ir įgijo magistro laipsnį.


Dirba Konstituciniame teisme

Nors neįgaliesiems įsitraukti į darbo rinką vis dar sudėtinga, tačiau Nerijui užsibrėžtų tikslų siekti nesutrukdė regėjimo negalia – baigęs studijas diplomo į stalčių nepadėjo ir pradėjo ieškoti darbo. Pašnekovas pripažįsta, jog darbo paieškos iš pradžių buvo bevaisės: „Yra įstaigų, kuriose dirbantys žmonės nėra susidūrę su neįgaliaisiais ir jiems galbūt buvo sudėtinga įvertinti ar man sektųsi sėkmingai dirbti“, – kalbėjo Nerijus.

Nors rasti darbo vietą nebuvo lengva, tačiau pastangos atsipirko – pašnekovas jau 4-erius metus sėkmingai dirba Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme ir konsultuoja žmones dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą.

Nerijus – aktyvus žmogus, nors kaip pats juokaudamas sako, šiuo metu yra aptingęs, bet veiklų ir po darbo netrūksta. Vyras žaidžia aklųjų stalo tenisą, domisi krepšiniu, su draugais vyksta į krepšinio varžybas: „Stengiuosi daryti, tai kas man įdomu ir tiek, kiek pavyksta“, – sakė pašnekovas.

Sūnaus diagnozė – tokia pat

Nerijus gali džiaugtis ne tik karjera, bet ir asmeniniu gyvenimu – su žmona Deimante kartu jau 11 metų. Nors abu turi regėjimo negalią – gyvena savarankiškai, o prieš ketverius metus pora susilaukė ir šeimos pagausėjimo – sūnaus Adrijaus. Tačiau džiaugsmą dėl vaiko gimimo aptemdė skaudi žinia – vos mėnesio sūnui buvo nustatyta ta pati negailestinga liga, kaip ir jo tėčiui – akių retinoblastoma.

Nors sūnaus diagnozė, tokia pat kaip ir pašnekovo, tačiau dėka modernėjančios medicinos šiais laikais ji jau gydoma, tiesa, ne Lietuvoje. Berniukas lapkritį grįžo jau iš 33-iosios kelionės iš Šveicarijos, kur ir gydosi retą ligą.

Nerijus džiaugėsi, jog išlaidų, skirtų sūnaus gydymui, kelionėms į Šveicariją jų šeimai mokėti nereikia: „Gydymo išlaidas apmoka ligonių kasos, o skrydžių bilietus, viešbučius padengia „Mamų unija“, žinoma, skiriame ir savo lėšų, bet jos palyginti – minimalios“, – Budas.lt sakė pašnekovas.

Nepaisant patirtų išgyvenimų, vyras nusiteikęs optimistiškai: „Visi žmonės patiria lengvesnių ar sunkesnių iššūkių – kitaip nebus. Kai iškyla problema, jeigu sėdėsi ir gailėsi savęs – niekas nepasikeis, reikia ieškoti galimybių, kaip jas išspręsti“, – baigdamas pokalbį sakė Nerijus.

Asmeninio archyvo nuotr.

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode