Akušerė M. Mizgaitienė: „Kiekviena gimdyvė nuo pat pažinties akimirkos tampa geriausia drauge“

Karolina Barišauskienė

Respublikinės Kauno ligoninės „Krikščioniškųjų gimdymo namų“ akušerė Marija Mizgaitienė, pati auginanti mažametę dukrytę, šalį suparalyžiavus COVID-19 ligai, priėmė sunkų, tačiau kilniaširdišką sprendimą – eiti į darbą, nors turėjo visas sąlygas likti namuose.

„Jaučiau, kad darbe šiuo metu esu reikalingesnė nei namie“, – atvirai kalbėjo akušerė Marija, nors pati pripažįsta, kad sprendimas jai tikrai nebuvo labai paprastas.

Marija, kaip sekėsi ir sekasi karantino metu išlaikyti balansą tarp darbo ir šeimos? Ar reikia tai daryti? Gal jums tai sekasi kuo puikiausiai?

Nelabai jo yra, nes stengiuosi kuo mažiau galvoti apie save. Ir nežinau, ar gerai darau, nes dėl tokio mano atsidavimo darbui nukenčia šeima. Turiu dukrą, ji neina į darželį, galėčiau tiesiog neiti į darbą ir aš, bet to nedarau, nes žinau, kad esu reikalinga darbe. Tas mane turbūt ir stumia į priekį. Esu komandos narys. Jei išeisiu, iškrisiu, susirgsiu – tai tiesiog bus smūgis visai komandai. Tad galvojant apie kolektyvą mano šeima liko paskutinėje vietoje. Tačiau vidumi jaučiu, kad šiuo metu esu reikalingesnė savo kolegoms ir pacientėms.

Kokios nuotaikos vyravo ir vyrauja karantino metu Jūsų darbe?

Įtampa jaučiasi, negali sakyti. Turėjome didesnį fizinį krūvį, nes vyrai dėl paskelbto karantino kurį laiką nedalyvavo gimdyme, tik nuo gegužės 18 d. pradėjo dalyvauti, tačiau po gimdymo turi išvykti iš gimdymo namų. O gimdymas – toks svarbus momentas ir tos pagalbos jo metu tikrai moterims reikia, kaip ir pogimdyviniu laikotarpiu. Tad mes, kiek galime, tiek savo laisvo laiko ir atiduodame moterims, kurioms mūsų reikia.

Šiuo metu dėl COVID-19 tiriamos tiek gimdyvės, tiek ir jų vyrai. Tai irgi – papildomas darbas. Juk reikia ne tik testą atlikti, bet ir supildyti krūvą dokumentų ir t. t.

Kaip vertinate kolegas, nebūtinai jūsų įstaigoje, kurie karantino metu liko namuose dėl vienų ar kitų priežasčių?

Norėčiau tikėti, kad kiekvienas medikas dirba iš pašaukimo. Bet tikrai taip nėra, todėl galbūt ta priverstinė pertrauka daugeliui bus reikalinga bei naudinga atsikvėpti ir atsipūsti nuo tos darbinės rutinos. Aš asmeniškai nejaučiu tokio poreikio. Jaučiu poreikį dirbti.

Kaip atrodo jūsų darbo diena? Tam, kuris nėra dalyvavęs gimdyme, nesusidūręs su tuo, gali susidaryti įspūdis, kad jūsų darbas – gana paprastas.

Viskas yra gerai, kai yra viena ar dvi gimdyvės ir viena akušerė. Tada gali ir fiziškai, ir emociškai suteikti jai tą komfortą ir pagalbą. Kai yra daugiau nei dvi gimdyvės, būna sunku. Ir tokia vidinė kova, nori padėti visoms, bet tiesiog negali to fiziškai padaryti. Jei gimdymas būna komplikuotas, emocinė būsena būna gerokai prastesnė, jaudiniesi, galvoji, kaip viskas vyks, ir kuo gali padėti gimdyvei.

O kaip atrodo ta pagalba gimdyvei?

Pats gimdymas nėra tai, kad apsirengėme ir stovime tarp kojų, priimame gimdymą. Tikrai ne. Didžiausias darbas yra komunikuoti, aiškinti, pasakoti, būti reikalingai, kartais patylėti, palydėti moterį į dušą, ten pabūti netoliese, ką nors paduoti ir, žinoma, laiku pastebėti galimas komplikacijas. Mūsų darbas reikalauja daug atjautos, meilės ir profesionalumo.

Ar galima sakyti, kad Jūs kuriam laikui tampate geriausia drauge moteriai, kurios kūdikis atkeliauja į pasaulį?

Tikrai taip. Man kiekviena gimdyvė nuo pat pažinties akimirkos tampa geriausia drauge, dėl kurios nieko negaila. Žiūriu į gimdyvę kaip į geriausią draugę, sesę, žmogų, nuo pat pirmo akių kontakto bandau užmegzti ryšį. Moterys neretai būna prisiklausiusios visokių gandų, stereotipų, kartais ir nusistatymų prieš medikus. Žmonės atvažiuoja ir žiūri į tave kaip į priešą, kad netrukus kažką blogo padarysi. Tuomet reikia tą žmogų „prisijaukinti“. Veiksminga priemonė – šypsena nuo pirmo susitikimo.

Kai ateinu į palatą, gimdyklą, niekada nesakau: „Laba diena, akušerė Marija Mizgaitienė.“ Dažniausiai sakau: „Sveiki, esu akušerė Marija, mes draugausime, greičiausiai aš dalyvausiu jūsų gimtadienio šventėje.“ O tada gimdyvė pozityviai sako: „O, smagu!“. Užmegzti ryšį su gimdyve yra be galo svarbu. Akušerijoje kontaktas tarp gimdyvės ir akušerės, manau, yra vienas svarbiausių veiksnių.

Marija, kaip manote, kokių pokyčių pasaulinė pandemija atneš į medicinos darbuotojų gyvenimą?

Galbūt tapsime dar vieningesni, pagaliau išmoksime girdėti vienas kitą, išklausyti vienas kito nuomonę be sudirgimo, pykčio, gal net išmoksime pasiilgti vienas kito. O labiausiai turbūt išmoks visuomenė vertinti tai, kokie mes, medikai, esame svarbūs, koks svarbus mūsų darbas, kaip mes jį mylime, nepaisydami mažų atlyginimų, ilgų darbo valandų ir sunkių darbo sąlygų. Gal pamatys, kad nenuleidžiame rankų, nenusisukame nuo žmonių, nes tai yra mūsų pašaukimas. Noriu tikėti, kad to išmoks ir medikai, ir visuomenė.

Kokį linkėjimą norėtumėte perduoti kolegoms, dirbantiems priešakinėse linijose?

Ačiū. Laikykitės. Jūs – patys geriausi. Būkime vieningi. Turbūt tiek.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..">Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode