Gražina VERŠINSKIENĖ
,,Priimk gyvenimą tokį, koks jis yra – su meile“, – sako Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio studijos ,,Niuansas“ vadovė ir choreografė, mokytoja ekspertė, Mažeikių krašto kultūros premijos laureatė Jelena Legenzovienė, į gyvenimą šokio žingsneliu palydėjusi ne vieną jauną žmogų. Anot pedagogės, pačiai trauka menui atsirado dar vaikystėje. Viską pasiekti buvo sunku, tačiau, kaip teigia žinoma ir gerbiama choreografė, svarbu tikėti, jog neįveikiamų dalykų nėra.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Užaugau tokioje šeimoje, kur vertybė buvo kitas žmogus, kur buvo skiepijama, kad dėkoti reikia paprastam žmogui, o ne valdininkui, kuris už darbą gauna atlygį. Namuose nuo vaikystės buvo kalbama, kad aukščiau turi būti ne tavo asmeninis, o visų žmonių, kaimo, bendruomenės interesas“, – apie gyvenimo vertybes ima kalbėti Auksūdžio mokyklos-daugiafunkcinio centro direktorė, Auksūdžio kaimo bendruomenės pirmininkė Ingrida Braziulienė.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Esu laiminga, nes prieš akis Gyvybės medis, savo šaknimis padedantis traukti iš anapus gyvybingą prigimtį, kad kasdienybę transformuočiau į šakų aukštį, t. y. į šviesą. Bet būtų naivu sakyti, kad lengva būti mokytoja: kiekvieną dieną iššūkiai, ir tu negali sakyti, kad šita situacija man nepalanki, nepatogi... Betgi ką aš pati galiu pakeisti, kad būtų daugiau darnos ir pozityvo...“ – gyvenimo pilnatve džiaugiasi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja ekspertė, rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premijos laureatė, 2011-ųjų Metų mokytoja Laima Skabickienė.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Esu linkęs į pokyčius... Manau, jei žmogus nekeičia veiklos ir netobulėja – užguja rutina, jis nebemąsto, dirba kaip automatas. Ne veltui japonai sako, kad žmogus kas septynerius metus turi keisti – arba darbą, arba profesiją. Išėjęs į kitą sferą kitaip mąsto ir save atiduoda maksimaliai“, – į pavasarinius ūkio darbus paniręs kalba ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas Pranas Noreika, kurio gyvenimas neatsiejamas nuo medžioklės, bitininkystės ir visuomeninės veiklos.
Kaunietis Gediminas Visockis anksčiau negalėjo nė pagalvoti, kad jo gyvenimas bus taip glaudžiai susijęs su gėlėmis. Tačiau dabar jaunas vyras nuolat sukasi tarp lentynų su gėlėmis savo parduotuvėse. Dar daugiau, jo vadovaujama įmonė tapo viena novatoriškiausių savo srityje. Viena pirmųjų pasiūlė lietuviams gyvų augalų paveikslus, iki tol beveik nematytas gėlių rūšis ir kitus pas mus dar retai sutinkamus sprendimus.
Nors parduotuvėse yra ir daugiau darbuotojų, patį savininką taip pat beveik visada galima čia sutikti.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Niekas – nei šeima, nei artimieji, nei draugai – iš tiesų nežino, kokie jausmai grumiasi ypatingo vaiko mamos širdyje... Tai žino tik jos širdis. Viena iš tokių mamų – Dovilė Grigutė, auginanti sūnų su Dauno sindromu, kuri ne tik kineziterapeutė, nuoširdžiai padedanti pacientams įveikti ligas, bet ir energinga, jaunų idėjų nestokojanti visuomeninės organizacijos „Gerumo galia“ pirmininkė.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Kalbėti apie save – vadinasi, pasiduoti intrigai ir gyvenimiškomis istorijomis suvilioti arba atgrasyti skaitytoją. Jūs, skaitantieji, rizikuojate, nes galite sugaišti laiko, kurio mums taip stinga, o aš, turėdama jo begales, persikelsiu į laikus, kuriuos įvardijame prisiminimais“, – pokalbį pradeda Mažeikių kultūros centro mėgėjų teatro trupės „Visavi“ vadovė Daiva Gedvilienė.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Esu grynakraujis mažeikiškis, gimęs gydytojų šeimoje, tad man skauda, jei mano miestui skauda, džiaugiuosi, kai matau teigiamus, žmonių gyvenimo kokybę gerinančius pokyčius. Miestas yra daugiamatis organizmas, susidedantis iš daugybės skirtingų detalių, neatsiejamas nuo čia gyvenančių, į darbus skubančių, iš mokyklos sugrįžtančių, parke besiilsinčių žmonių. Būčiau laimingas, jeigu dauguma mažeikiškių, galvodami apie savo miestą, jaustųsi gerai, didžiuotųsi čia gyveną. Juk emocija, atsirandanti sąmonėje pagalvojus apie savo kraštą, daro įtaką apsisprendimui likti jame gyventi, dirbti, atostogauti ar dažniau aplankyti“, – kalbėdamas apie savo ir savo vaikų gimtąjį miestą – Mažeikius – viliasi Seimo narys Kęstutis Bartkevičius.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Tautodailininkai, sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniai amatininkai, senojo tošininkystės amato puoselėtojai, pelnę sėkmingiausiai dirbančių tradicinių amatininkų premiją – tai tik dalis Raimondos ir Vytauto Ramanauskų, puoselėjančių etnokultūrą, darbo įvertinimų. Abu jie Mažeikių muziejaus darbuotojai: Vytautas – mokslinis darbuotojas, muziejininkas, Raimonda – vyr. fondų saugotoja.
Kiekvieną savaitę atlikėją Vidą Bareikį galima sutikti vis kitoje Lietuvos vietoje. Šiais metais dainininkas pasiryžo aplankyti net 50 šalies miestų ir miestelių – juose ne tik rengia pasirodymus, bet ir kalba moksleiviams apie patyčias.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Visas mano brandus amžius čia – „Sodroje“ – keitėsi tik pavadinimas, patys gražiausi metai atiduoti mūsų žmonėms, draudėjams. Žinau jų džiaugsmus, bėdas ir nelaimes. Dažnas ir dūšią išlieti ateina, nors žino, kad mes nei teisės akto, nei įstatymo nepakeisime, bet išsikalba ir jiems palengvėja, o gal tiesiog žmogiško bendravimo trūksta“, – pradeda pokalbį „Sodros“ Mažeikių skyriaus direktorė Laima Nagienė, vadovaujanti beveik 200 darbuotojų kolektyvui.
„Noriu tarnauti žmonėms, man – tai svarbiausia. Visa kita išeina natūraliai“, – taip savo pašaukimą vertina Mažeikių dekanato dekanas, Sedos parapijos klebonas religijos mokslų magistras kunigas Modestas Ramanauskas. Jis jaunas, tačiau jau ne vienoje garbingoje pozicijoje spėjęs pabūti, pelnęs Bažnyčios vadovybės pripažinimą ir tikinčiųjų prielankumą dvasininkas savo laiką, širdį ir visą gyvenimą skiria žmonėms ir Dievui... Nuoširdumą, tikrumą ir darbštumą vertinantis kun. M. Ramanauskas ir pats tuo gyvena.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Šiandien, kaip ir visi Lietuvos žmonės, gyvenu šviesiom, gražiom ir iškiliom mintim. Didžiuojuos, kad esu šio krašto pilietis, kad gyvenu man gražiausioje Lietuvos vietoje – Žemaitijoje. Visada rūpėjo, rūpi ir rūpės mūsų miesto kultūra ir visa savo veikla stengiuosi prisidėti prie jos puoselėjimo. Svarbiausia žmogaus paskirtis šioje žemėje ir yra kurti grožį ir tokią aplinką, nuo kurios ir kitiems gyventi būtų geriau bei maloniau. Gal tam aš ir buvau prieš 38 metus pakviestas į Mažeikius... Praktiškai grįžau į savo gimtą kraštą“, – kalba ilgametis „Draugystės“ choro vadovas Ričardas Grušas.
„Jaučiu nostalgiją savo seniems daiktams, todėl ieškodama naujų, keliu jiems aukščiausius reikalavimus“, –nusijuokia TV laidų vedėja, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson, pridurdama, kad jos namuose tokių senienų galima surasti išties nemažai. Žinoma moterissako, kad nereikėtų skubėti išmesti senų ir nebenaudojamų daiktų, nes iš jų galima sukurti tikrus namų interjero ir buities šedevrus, tereikia tik šiek tiek pasitelkti savo vaizduotę.
Taip teigia paramos žygio „Galiu daugiau, nei tu manai“ iniciatorius ir pagrindinis žygio dalyvis Tautvydas Piragis, savo šeimoje auginantis Dauno sindromą turinčią dukrelę Kamilę. Žygio metu dviračiais bus įveiktas įspūdingas 2500 km atstumas nuo Jungtinės Karalystės iki Lietuvos. Kodėl kilo idėja surengti tokį žygį, kalbamės su jo iniciatoriumi.
Merūnas Vitulskis – žymus dainininkas, operos solistas, kuris koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. Nors vaikystėje patyrė daug sunkumų, Merūnas atrado save muzikoje ir dabar ragina visus vaikus, patiriančius nesėkmes ar patyčias, nepasiduoti.
Pavilnio parapijos vaikai seserį Nijolę Sadūnaitę dažnai sutinka savo bažnyčioje. Bet sykį žurnalas „Magnificat vaikams“ pakvietė vaikus užsukti į Švč. Nekaltosios Mergelės Marijos tarnaičių vienuolyną Pavilnyje ir pasišnekučiuoti su seserimi Nijole. Ji mielai priima vaikus ir atsako į visus rimtus jų klausimus apie pogrindinę kovą už Lietuvos laisvę, vabaliukus ir net šunybes.
Neseniai pristatėte naują kompaktinę plokštelę „Metų laikai“. Kokias istorijas pasakojate savo naujose dainose?
Albumui pavadinimą padiktavo Rimvydo Stankevičiaus tekstai. Ten yra Velykos, Vasarvydis, Vėlinės ir Kalėdos. Tai pirmas toks mano ciklas, kurį rašiau gal dešimt metų. Ir jis pagaliau baigtas.
Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Politikoje smagu vienaip, o su jaunimu – nelengva, bet smagu kitaip, o svarbiausia, jog ir ten, ir ten reikia daug kantrybės“, – taip kalba Mažeikių rajono savivaldybės tarybos narys, Kontrolės komiteto pirmininkas Paulius Auryla. Jis – aktyvus mažeikiškis, savo gyvenimą aukojantis politikai, jaunimui, Bažnyčiai.
Ernesta ŠNEIDERAITYTĖ
„Esu drąsi ir labai atkakli“, – taip save apibūdina Mažeikių rajono savivaldybės opozicijos lyderė Lina Rimkienė. Ji – aktyvi visuomenės veikėja, politiniam gyvenimui – anot jos, pomėgiui – skirianti ypač didelę laiko dalį, sekanti visus, tiek šalies, tiek Mažeikių, įvykius, ryžtinga, kovojanti bei siekianti geriausio.
Pastaruoju metu L. Rimkienė stebina akivaizdžiais išvaizdos pokyčiais. Ji tai vadina ne dieta, bet gyvenimo būdu.
Gražina VERŠINSKIENĖ
„Bendravimas su žmonėmis – tai didžiausia mano vaikystės svajonė. Vėliau suvokiau, kad kiekvienas turime savo bendravimo manierą, kiekvienas bendraudamas ne tik duodame, bet ir gauname – kiek duosi, tiek gausi“, – savo išsipildžiusia svajone džiaugiasi Mažeikių rajono savivaldybės mero pavaduotoja Irena Macijauskienė. Noras bendrauti nenusileidžia ir norui pamatyti kitas šalis, susipažinti su jų kultūromis – tai mero pavaduotoją vilioja į tolimas bei artimas keliones, išvykas.
„Šiuo metu esu labai smarkiai apsėstas buitinių sunkumų“, – šypsodamasis prisipažįsta vienas garsiausių lietuvių pianistų Lukas GENIUŠAS. Menininkas su savo žmona, irgi pianiste Anna Geniušiene, pastaruoju metu gyvena kraustymosi į naują butą Londone rūpesčiais.
Gražina VERŠINSKIENĖ
Juozapo Kukšto, vasario 18-ąją atšventusio 68 m. sukaktį, ilgamečio lietuvių, o vėliau – etikos mokytojo, vienintelė darbovietė – Gabijos gimnazija, kurioje mokytojavo 40 metų. Be veiklos nenustygstantis vietoje, įsisuko ir į meninį miesto gyvenimą – įvairių renginių vedėjas, skaitovas, ilgametis choro „Draugystė“ dainininkas, „Skrajojamojo“ teatro aktorius, dar ir piršlys – visko net neišvardinsi. Jis didžiuojasi savo, žemaičio, šaknimis ir brangina Žemaičių pasą, gautą dar 1998 m.
Mažeikiškiams Danutei Pocienei ir Viktorui Gintauskui, kurie jau daugiau kaip du dešimtmečius gyvena kartu, šių metų vasaris įsimins ilgam. Jų laukė maloni staigmena, kai jau suaugę vaikai su visais anūkais susirinko švęsti bei dalyvauti Lietuvos šimtmečio renginiuose ir pasinaudojo proga pasveikinti savo tėvelius 65-ojo gimtadienio proga.
Fotografas Tadas KAZAKEVIČIUS objektyvą kreipia ten, kur slypi praeitis, kur dabarties ženklai, simboliai, kad užfiksuotų juos ateičiai. Joje visa tai regėsis kaip tikrų tikriausi artefaktai, kurių vertė matuojama jausmo, emocijos, atminties kategorijomis.
„Kai klausau, ką mokykloje kalba vaikai, man atrodo, kad jie peraugo savo tėvus. O gal jie tik pas mus tokie?“ – stebisi pradinės mokyklos „Upė“ ir vaikų darželio „Tele Bim Bam“ įkūrėja, vis rečiau scenoje pasirodanti Neringa ČEREŠKEVIČIENĖ. Kiekvieną rytą šiomis ypatingomis Lietuvai dienomis su vaikais ji kalbasi apie tai, kas turėtų išauginti tvirtas jų lietuvybės šaknis. „Vertybės yra išugdomos“, – visiškai neabejoja Neringa.
Kai su filosofu Arvydu Šliogeriu pasiryžtame kalbėtis apie kokį nors neeilinį Lietuvos žmogų, keičiame įprastinę mūsų sėdėjimo vietą: iš jaukiai „apgyventos“ virtuvės pereiname į „sterilų“ saloną. Net dopingų – kavos ir cigarečių – nepasiimame. Visiškas susikaupimas.
Valstybės atkūrimo šimtmetis skatina susimąstyti, kiek daug visko valstybėje įvyko ir pasikeitė per 100 metų. O ką šimtmetis reiškia žmogui?
Šilutėje gyvenanti šimtametė Elena Ūsienė sako esanti dėkinga už kiekvieną rytą ir tai, kad iki pat dabar gali džiaugtis gyvenimu, vaikščioti, susitikti su žmonėmis. Pasak jos, didžiausia ilgaamžiškumo paslaptis – meilė žmonėms, optimizmas ir, tikėtina, sportas.
Įdomi, spalvinga ir ryškiai bendruomenėje matoma yra šiandieninio mūsų puslapio viešnia Danguolė Juškienė (Balčiūnaitė). Smulkaus sudėjimo moteris ant savo pečių neša ir dalina kitiems įvairiabriaunių gėrybių lobius. Tokia misija jai nėra nei per sunki, nei varginanti.
D. Juškienė atsakė į pateiktus klausimus ir pasidalino savomis įžvalgomis.
Šiandien Vilniaus mažasis teatras švenčia – Lietuvos šimtmečio išvakarėse aktorė Eglė Gabrėnaitė apdovanojama Nacionalinekultūros ir meno premija. Kažkada į šį teatrą atėjusi iš Akademinio dramos teatro, kartu su pirmąja Rimo Tumino studentų karta, ji patikėjo Rimo Tumino idėja – sukurti savo teatrą. Šiandien ji tiksliai žino – tai buvo geriausias sprendimas jos gyvenime. Ji buvo viena iš nedaugelio, kuri patyrė laimę kurti teatrą ir užauginti nuostabiausių vaidmenų sodą.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode
