Kultūros laikraštis „Šiaurės Atėnai“ (Nr. 2) 

JÓZEFAS MACKIEWICZIUS – žymus, nepabijosiu šio žodžio, Lietuvos rašytojas, rašęs lenkų kalba, – grįžta į Lietuvą. Grįžta dar ne fiziškai, nes jo pelenai vis dar guli Londone, bet galbūt mūsų laikais svarbesne forma – knygomis ir idėjomis. Prieš metus jį įamžinome atidengdami Vilniuje ir Juodšiliuose atminimo lentas, įgavo pagreitį ir jo sodybos Juodšiliuose renovavimo darbai ir, tikėtina, artimiausiu metu joje bus atidaryti lenkų ir lietuvių dialogo namai bei muziejus, o 2018 m. gruodį Vilniuje įvyko konferencija „Józef Mackiewicz – nepatogių tiesų specialistas“, kurią man teko garbė moderuoti.

Nacionalinėje bibliotekoje vyko žurnalistės, istorikės Gražinos Sviderskytės monografijos „Lituanica. Nematoma pusė“ pristatymas. Renginyje taip pat dalyvavo knygos redaktorius doc. dr. Nerijus Šepetys, moderavo žurnalistas Dovydas Pancerovas. Autorė savo naująja knyga stengiasi atkurti tikrąją „Lituanica“ istoriją ir dekonstruoti visuomenės sąmonėje susiformavusius mitus apie legendinį lietuvių skrydį virš Atlanto.

Atrodo, kad gal jo niekada ir nebuvo. Jis kaip blanki, perregima praeities dvasia – kaip tikroviškas sapnas, kai atsibudęs kurį laiką dar nesupranti, kad visa tai vyko tik tavo galvoje.

O visgi tėvą turėjau. Ir jis turėjo mane. Pamenu, kaip karštą dieną kaime jis pradėdavo vandens karą, kaip vesdavosi mane į parką prie namų parodyti netoliese tekančio upelio (ir su juo pasisveikinti), kaip miškelio proskynoje spardėme kamuolį. Daugiausia ir atsimenu tokias saulėtas, trumpas akimirkas, kurias iki dabar laikau giliai širdy užrakinęs, o retkarčiais, dažniausiai vėlai naktimis, kai nesimiega, aš praveriu tas širdies duris ir pro plyšį besismelkianti prisiminimų šviesa pamažu sušildo ir išbaido iš tamsių kerčių baisius praeities šešėlius ir baimes dėl ateities.

Šypsotis žmogiška. Tačiau žmogiškasis faktorius kartais verčia... nesišypsoti. Jei trūksta danties (ar keleto), pradedama varžytis. Jei tai priekiniai dantys, nuolat nervinamasi: kad tik per daug neišsižiočiau, ką pasakys aplinkiniai ir pan. Ir nesvarbu, ar Jums 20, ar 70 metų, tokia būsena nesuteikia kasdienybei pilnatvės.

„Bet gal jūs nepasakokit taip visko atvirai…“ – ne kartą buvau sudrausta, kai apie gyvenimo su vaikais spalvingumą kalbėdavau savo tuo metu bevaikiams draugams. O kai ne pasakoju, bet parašau, taip pat vis sulaukiu nuogąstavimų, kad savo „motinystės siaubo istorijomis“ gąsdinu galvojančius, planuojančius, dvejojančius ir juos net atgrasau nuo minties kada nors turėti vaikų.

Misionieriauti – tai net tik kur nors Indijoje atstatyti potvynio nuneštus namus ar žaisti su vargstančiais Afrikos vaikais. Misienieriauti galima ir universitete, kur aplinka savo atšiaurumu nenusileidžia Amazonės džiunglėms. Kovo 10–16 d. Vilniuje lankysis universitetuose veikianti katalikų studentų draugija FOCUS MISSIONARIES. Kaip teigia Focus misionierius DAVIDAS HICKSONAS, „mes padedame studentams pažinti Kristų, kad šis santykis galėtų tęstis ir po studijų“. Kuo universitetuose užsiima Focus misionieriai, kaip atrodo misionieriaus gyvenimas ir kodėl Davidas, kviesdamas prisijungti, perspėja – „netapk misionieriumi, nebent esi pasiryžęs dėl kitų sielų gyventi nepatogų gyvenimą ir taip gyventi net ir baigęs misionieriaus tarnystę“?

Ketinant su vaikais pirmą kartą apsilankyti muziejuje ar galerijoje gali kilti nemažai klausimų. Nuo ko pradėti? Kaip vaikus sudominti? Kaip pasiruošti pirmajai kultūrinei išvykai? Juk nepaprastai svarbu, kad pirmasis apsilankymas praeitų smagiai ir kūrybiškai – taip nuo mažų dienų susiformuos požiūris, kad meno įstaigos yra įdomus potyris, o ne tėvų ar mokytojų sugalvota „atrakcija“. Siūlome 10 patarimų, kurie padės vaikams ne tik pažinti meno kūrinius, bet ir smagiai praleisti laiką.

MARIUS PAREŠČIUS – Trakų rajone gyvenantis verslininkas, pilietiškas žmogus, manantis, kad balsų pirkimas per rinkimus peržengė visas ribas ir reikia kažko imtis. Jis nusprendė kiekvienam, suteikusiam informaciją apie balsų pirkimą Trakų rajone, skirti 50 eurų premiją, be to, pats pradėjo savanoriauti kaip rinkimų stebėtojas. M. Pareščius pasakoja, jog jį dažnai šokiruoja kai kurių žmonių požiūris į rinkimus kaip į galimybę gauti kelias dešimtis papildomų eurų, ir ragina visus, kurie pamato, kaip yra perkami ir parduodami balsai, pranešti policijai ir Vyriausiajai rinkimų komisijai.

Vasario 21 d. Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta „Magnificat leidinių“ išleista amerikiečio brolio pranciškono Casey Cole OFM knyga „Pašaukimas. Kas nutinka pasakius Dievui taip“. Savo mintimis apie knygą, pašaukimą ir evangelinio gyvenimo iššūkius dalijosi diskusijos dalyviai br. Antanas Blužas OFM, br. Edvinas Jurgutis OFM ir laidų vedėjas humoristas Rimas Šapauskas. Pokalbį vedė Kristina Trinkūnaitė. 

„Nepalikite mirštančiojo vieno. Būkite su juo. Mes visi išgyvename skirtingus gyvenimo etapus ir išeiname skirtingai. Nėra bendro patarimo visiems, bet reikia išmokti išgirsti mirštantį žmogų. Mirštantieji moko sveikuosius kelių dalykų: tiesos, amžinųjų vertybių ir gyvenimo tikslo“, – taip žurnalistės Rūtos Mikelkevičiūtės vedamoje televizijos laidoje apie mirštančius žmones kalbėjo pal. Mykolo Sopočkos vardo hospiso Vilniuje vadovė ir įkūrėja Michaela Rak. Ar mūsų gydytojai ir ligoninių vadovai supranta , kaip svarbu tikinčiam žmogui melstis šalia artimojo, kuris rengiasi keliauti į Amžinybę?

Ramūno Garbaravičiaus kalba, pasakyta metų Tolerancijos žmogaus apdovanojimų iškilmėse.

Praėję metai buvo gausiai pažymėti istorinėmis datomis. Vieniems europiečiams tai reiškė Pirmojo pasaulinio karo pabaigos atminimą, kitiems – dar ir tautų pavasario, kurį pralaimėjimas atnešė į buvusių ir griuvusių imperijų pakraščius, jubiliejų. Lietuviai taip pat paminėjo savo valstybės atkūrimo šimtmetį, užpildydami nuoširdaus, o neretai ir labai dirbtinio patriotizmo patetika visą viešąją erdvę. Visko per tuos metus būta, prisigalvota, rašyta, rodyta, mėgdžiota. Tačiau vieno dalyko buvo galima pasigesti – tai jautraus žmogiškumo, kuris prieš šimtą metų buvo didžioji už savo Respubliką kovojusių mūsų senelių svajonė ir politinė siekiamybė. Tautos laisvė, kaip kelias į didesnį žmogaus klestėjimą, – tai neabejojant regėjosi it savaime aiškus tikslas.

Kovo 4 d., pirmadienį, 19 val. kino teatre „Skalvija“ vyks dokumentinio filmo „Mažesnysis brolis Augustinas Dirvelė“ premjera. Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras br. ALGIRDAS MALAKAUSKIS OFM teigia, kad tai filmas apie vieną iš tikėjimo kankinių, mūsų tautos sūnų, kuriuos prisiminti viešėdamas Lietuvoje kvietė popiežius Pranciškus. 

Pirmasis darbas jauno žmogaus gyvenime yra ypatingas įvykis. Tai – visiškai kitokia patirtis, kai jaunuolis tampa finansiškai nepriklausomu ir savarankišku. Vis dėlto, su įsidarbinimo iššūkiais susiduria ne tik moksleiviai, siekiantys užsidirbti vasarai, bet ir mokyklą baigę pilnamečiai. Nevyriausybinės organizacijos „A. C. Patria“ atviro jaunimo centro „Vartai“ psichologės Justinos Kiudytės teigimu, nepasitikėjimas savimi ir įgūdžių stoka jauniems žmonėms neretai pakiša koją, norint sukurti sveikus darbo santykius, gauti trokštamą finansinę naudą.

Šio teksto idėją įkvėpė vasario 15-ąją dieną Valdovų rūmuose vykusi diskusija „Aristotelis ir jo reikšmė šiandien?“, kuri užbaigė kelis mėnesius trukusią parodą „Aristotelis iš Akropolio: Antikos mąstytojo skulptūros paroda“. Parodoje buvo eksponuojamas graikų filosofo Aristotelio (384–322 pr. Kr.) biustas, rastas 2005-aisiais metais atliekant archeologinius tyrimus toje vietoje, kur vėliau buvo įkurtas Akropolio muziejus. Parodą lydėjo Klasikų asociacijos ir Valdovų rūmų rengiami debatai, paskaitos antikinės kultūros ir filosofijos temomis. Parodą simboliškai pabaigiančioje diskusijoje dalyvavo Antikos kultūros žinovai: filosofas ir Seimo narys dr. Mantas Adomėnas, vertėja iš senovės graikų kalbos prof. Tatjana Aleknienė, filosofas, buvęs ambasadorius prie Šventojo sosto prof. Vytautas Ališauskas, Kemnbridžo universiteto doktorantas ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektorius Vilius Bartininkas, Aristotelio tyrinėtojas dr. Egidijus Mardosas. Diskusiją moderavo prof. dr. Andrius Bielskis.

Stresas – šiais laikais nuolatinis žmogaus palydovas. Norėdami stresą įveikti tinkamai, tai yra įgalinti organizmą veikti, ir išvengti ilgalaikio streso poveikio sveikatai, turime mokytis jį valdyti. Kaip dažnai matome, net suaugusiesiems, užgrūdintiems įvairiausių gyvenimo patirčių ir profesinių išbandymų, nebūtinai pavyksta tai padaryti. O kaip tą sėkmingai įveikti jaunuoliui mokyklos suole, dar tik brandinančiam asmenybę ir jaučiančiam tėvų, mokytojų, draugų, visuomenės lūkesčius ir spaudimą? Apie pagalbą paaugliams, patiriantiems stresą, kalbamės su Vilniaus technologijų mokymo centro psichologe MILDA TUMĖNIENE.

Šiandien 14–18 m. paauglės turi būti ambicingos, protingos, darbščios, aktyvios, dailios ir seksualios, sėkmingos ir visų mylimos. Jos turi puikiai mokytis, įstoti į geriausius universitetus, nors į priekį jas gena negailestinga savikritika ir nesėkmių baimė. „The New York Times“ bestselerių autorės Rachel Simmons teigimu, nors šiuolaikinės merginos atrodo laimingos ir labai daug pasiekusios, bet iš tikrųjų jos jaučiasi pervargusios ir nevisavertės. Jos nerimauja, kad nėra pakankamai geros, gėdijasi savo kūno, įklimpsta į žalingus įpročius, priklausomybę nuo socialinių tinklų ar net depresiją.

Prabilus apie smurtą prieš moteris artimoje aplinkoje, dažniausiai susimąstome tik apie fizinę prievartą – neretai tik ją laikome „tikruoju“ smurtu. Tačiau prasta psichologinė moters būklė ar emocinė savijauta taip pat gali būti svarbus signalas, kad ji patiria smurtą – psichologinį, ekonominį ar seksualinį. Prastos emocinės atmosferos namuose nereikėtų nuvertinti ir pateisinti, nes tai gali reikšti ir artėjantį fizinio smurto proveržį.

Kaunietė Irena Fiodorova didžiąją gyvenimo dalį praleido besidarbuodama banke, tačiau jau penkiolika metų ją galima sutikti turguje už prekystalio. Aktyvi ir visuomeniška moteris sako, kad iš pradžių toks pasikeitimas nebuvo malonus, bet naujasis darbas jai greitai patiko ir dabar be jo savo gyvenimo neįsivaizduoja.

Dabar, kaip ir daugelį amžių anksčiau, turguje galima sutikti daugybę skirtingų žmonių su savo gyvenimo istorijomis, bendravimo būdu, požiūriais ir kitomis išskirtinėmis savybėmis.

„Neturiu karjeros“, – teiginys, iš pradžių sujaukęs mano mintis, tačiau, geriau pagalvojus, yra labai taiklus ir gali būti taikomas ne vienam kūrybinės srities atstovui. Taip į pirmąjį interviu klausimą atsako rašytoja, dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė KRISTINA SABALIAUSKAITĖ, kurios kronika „Silva rerum“ greitai papildė skaitytojų lentynas, o ji pati po sėkmingo debiuto pelnė prestižines Jurgos Ivanauskaitės ir Liudo Dovydėno premijas.

Vasario 12 d. prasidėjo kalinių iškėlimas iš Lukiškių izoliatoriaus-kalėjimo. Kaip perkėlimas gali paveikti nuteistųjų gyvenimą ir kodėl mums visiems tai turėtų rūpėti, kalbamės su kun. ARŪNU PEŠKAČIU OFM, kuris jau dvylika metų eina nuteistųjų kapeliono pareigas.

Kiekvieną kartą, kai konsultacijose ar mokymuose kalbu apie MEILĘ SAU, viduje suvirpa klausimas, kaip keliais žodžiais ar sakiniais apsakyti tai, kas sudaro žmogaus esmę. Meilė sau – tai kiekvieno mūsų „vidinis stuburas“, tai ir pasitikėjimas savimi, ir pasitikėjimas aplinkiniais – pasauliu. Meilė siejasi su vidine ramybe.

Šventieji Liudvikas ir Zelija Martinai (Louis and Zelie Martin) yra pirmoji sutuoktinių pora, kartu paskelbta šventaisiais. Įspūdinga ir jų susitikimo istorija. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio.

Tiek Liudvikas, tiek Zelija apie santuoką negalvojo. Abu svajojo tapti vienuoliais, bet Zelija dėl silpnos sveikatos, o Liudvikas dėl nepakankamo lotynų kalbos lygio į vienuolynus priimti nebuvo. Nusivylę abu sugrįžo į pasaulietinį gyvenimo ir užsiėmė verslu.

Universitetas – viena seniausių institucijų pasaulyje, nuolat prisitaikanti prie kintančių aplinkybių ir visuomenės poreikių. Vis tik per pastaruosius dešimtmečius aukštajame moksle įvyko drastiški pokyčiai, kuriuos lėmė inovacijos technologijų srityje bei masinių informavimo priemonių įsigalėjimas visuomenės gyvenime, todėl šiandien universiteto koncepcija turi būti peržvelgta iš esmės, įsitikinęs ilgametis Utrechto universiteto (Nyderlandai) rektorius profesorius dr. Bertas van der Zwaanas.

Gilbertas Keithas Chestertonas laiške savo sužadėtinei Frances Blog rašė: „Štai čia baigiasi mano ankstesnė egzistencija. Pasiimk ją: ji atvedė mane pas tave.“ Būtent šiais žodžiais, apibūdinančiais visiškai naują pradžią, G. K. Chestertonas pasipiršo savo mylimajai. Švenčiant Šv. Valentino dieną galima trumpai stabtelėti ir apmąstyti santuokos prasmę. Tikintiesiems atsiranda vis įvairesnių būdų prasmingai paminėti šią dieną. Vasario 14-ąją Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia kviečia šeimas šv. Valentiną švęsti kartu.

Vytautas V. Landsbergis kalbina vaikų rašytoją TOMĄ DIRGĖLĄ, parašiusį antrąją kultinės knygos apie raganą Šiokiątokią dalį.

Tomai, o kodėl jūs Tomas?

Nes čia taip parašyta (rodo knygos viršelį).

„Aš pats apsirengsiu“, „čia mano“, „nenoriu, kad būtum čia“ – tokios frazės tikriausiai girdėtos daugeliui mažų vaikų tėvų. Vieni stengiasi į tai nekreipti dėmesio ir visa tai nurašo įprastam vaiko raidos etapui, kitiems prireikia viso kantrybės aruodo, o treti – pasimetę.

Kas darosi su mano vaiku? Juk visai neseniai buvo toks mielas mažas mažylis, telpantis tėvų glėbyje. Vaikų psichologė ir darželių tinklo „Išminčiukai“ vadovė Ingrida Keliauskienė tikina, jog vieno atsakymo nėra, kaip tinkamai elgtis – kelių yra daug – svarbiausia šiuo jautriu laikotarpiu savo veiksmais nepakenkti vaikučiui.

Šv. Valentino arba įsimylėjėlių diena vieniems yra simbolinė data, kai galima prisipažinti meilėje ar vedybomis sutvirtinti saitus su mylimu asmeniu, kitiems tai galbūt vardo diena ar proga prisiminti istoriją apie Šv. Valentiną, rašoma pranešime spaudai.  

Šv. Valentinas buvo III a. gyvenęs Romos vyskupas, nepaisęs tuomet galiojusio draudimo ir slapta tuokęs jaunas poras. Už tokį elgesį vyskupas buvo suimtas, uždarytas į kalėjimą ir vasario 14 dieną nubaustas mirties bausme. Po kiek laiko Valentinas paskelbtas šventuoju.

Šis interviu skirtas neseniai pasirodžiusiai Lietuvoje gerai žinomo politikos filosofo ALVYDO JOKUBAIČIO knygai „Politinis idiotas“, kurioje siūlomas provokuojantis požiūris į šiandienos visuomenę, kuri, anot A. Jokubaičio, yra tapusi idiotizmo ir kvailumo, kylančių iš supaprastinto ir naivaus požiūrio į žmogiškumą, šaltiniu. Knygoje filosofas aštriai kritikuoja šiuolaikinius socialinius mokslus, į žmogų žvelgiančius tik kaip biologinių ir socialinių veiksnių visumą, bei bandymus remiantis tokiu požiūriu kurti tobulesnę visuomenę. Anot A. Jokubaičio, toks požiūris susiduria su rimtomis problemomis, nes jam nepažįstama tai, kas vadinama „vidiniu žmogumi“, kuris visada yra daugiau ar mažiau svetimas visuomenei. Remdamasis rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio ir kitų mąstytojų idėjomis, A. Jokubaitis siūlo netikėtą žiūros į modernų ar postmodernų pasaulį tašką. Knygos „Politinis idiotas“ pristatymas vyks Vilniaus knygų mugėje penktadienį, vasario 22 dieną, 12 valandą 5.3. salėje.

Televizija – vieta, kurioje dažnai patenki į nepatogias situacijas, tad būtina mokėti valdyti stresą, įsitikinęs radijo, televizijos laidų ir renginių vedėjas, jau greitai per LRT TELEVIZIJĄ pasirodysiančio realybės šou „Aš – laidos vedėjas“ mokytojas Giedrius Masalskis. Jo teigimu, dauguma nelabai įsivaizduoja, kas yra televizija, o darbas joje, anot G. Masalskio, sunkus ir net dažnai nemalonus.

Naujas tyrimas rodo, kad genai gali daryti įtaką sėkmingai santuokai. Taip teigia mokslininkai iš Binghamtono ir Niujorko valstijos universitetų.

Mokslininkai eksperimentui pasikvietė 79 sutuoktinių poras. Kiekvienas iš partnerių atskirai atsakinėjo į klausimus apie įvairias problemas ir apie tai, kiek palaikymo sulaukia iš sutuoktinio ir ar tuo palaikymu džiaugiasi. Mokslininkai mano, kad būtent abipusė parama yra esminė sąlyga gerai santuokai.