Vakar, ketvirtadienį, Vilniuje, „Arkos“ galerijojeatidaryta Alfonso Čepausko grafikos darbų paroda „Kūrybos panorama“. Ji apima platų kūrybos diapazoną, sudaryta tarsi iš dviejų dalių – ankstyvoji (1964–2000) ir pastarojo laikmečio kūryba. Paroda veiks iki liepos 5-osios.
Katalikiškojo ugdymo kongregacija parengė dokumentą „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Ieškant dialogo kelio ugdyme gender klausimu“. Terminas „gender“ išreiškia socialiai suformuotą lytinę tapatybę, kuri, pasak kai kurių, gali nesutapti su biologine lytimi ir visai nepriklausyti nuo jos.
„Vien katechezė nesuteiktų žinių ir įgūdžių, kurių reikia santuokoje“, – sutartinai tikina JOLITA IR ARTŪRAS SVIRBUTAI. Sutuoktiniai patys neseniai minėjo savo santuokos keturiolikos metų sukaktį. Abu jie dirba Vilniaus arkivyskupijos Šeimos centre (VASC) – veda kursus tiems, kurie dar tik ruošiasi šiam svarbiam žingsniui. Pasiruošimo santuokai medžiaga visuose miestuose vienoda, tačiau VASC Šeimos centre vedami mokymai – išskirtiniai tuo, kad juose dalyvauja sužadėtiniai, kurie tuokiasi visoje Lietuvoje. Sužadėtiniai turi galimybę rinktis paskaitas arba lankyti praktinių užsiėmimų grupeles, kur per užduotis ir diskusijas būsimi sutuoktiniai ruošiasi bendro gyvenimo iššūkiams.
Pasirodo, atsakymas gana paprastas: klausytis vaikams lengviau ne tik ausimis, bet visu kūnu. Apie muzikos klausymąsi kartu su vaikais pasakoja darželio „Mažutėliams“ auklėtoja sesuo Adelė.
„Labai svarbu suprasti prieš klausantis muzikos su vaikais, kad kiekvienas vaikas turi didelį polinkį ir troškimą judėti. Muzikos klausymosi metu svarbu šį poreikį įtraukti. Svarbu, kad dalyvautų ne tik ausytės, bet ir visas vaiko kūnas, t. y. kad jis būtų aktyvus ir galėtų pažinti muziką pats patirdamas ir veikdamas“, – sako sesė Adelė.
„Maždaug 40 procentų gabių vaikų dėl įvairiausių priežasčių nesimoko taip, kaip jie galėtų. Dalis jų sąmoningai slepia savo gabumus, galbūt dėl to, kad jie yra tokioje aplinkoje, kurioje „neapsimoka“ būti gabiu. Ypač paauglystėje, kuomet mokytis ir ko nors siekti, jei draugai sako, jog tai ne „kieta“, yra sunku. Kitą kartą net nepagalvojam, kiek daug tokių žmonių yra“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų fakulteto dėstytoja dr. JURGA MISIŪNIENĖ.
Kaip išlaikyti balansą tarp technologijų naudojimo ir gyvo bendravimo? Kaip išmokyti vaikus draugauti su technologijomis? Ką daryti, kad vaikai netaptų priklausomais nuo išmaniųjų įrenginių? Klausimai, kurie neduoda ramybės daugeliui tėvų.
Keletą patarimų, kaip vaikams elgtis su išmaniosiomis technologijomis, pateikia vaikų psichologė Emilija Baltrūnaitė ir pradinių klasių mokytoja Jovita Ponomariovienė.
Mokslinių tyrimų duomenimis, seksualinę prievartą yra patyrę 10-20 proc. pasaulio žmonių. Net 14 proc. vaikų su tokia traumuojančia patirtimi susiduria iki 12 metų amžiaus ir didžioji dalis nepilnamečių nukenčia nuo artimo arba pažįstamo žmogaus.
Straipsnis skelbtas gegužės mėnesio „Artumos“ numeryje.
Tai ketvirtasis dr. Nijolės Liobikienės ciklo apie vaikų apsaugą nuo smurto straipsnis. Kiti šio ciklo tekstai:
Tėvai yra ne tik pirmieji vaiko ugdytojai, bet ir gynėjai, saugantys vaikus nuo nesaugiame pasaulyje paplitusių grėsmių, nuo išnaudojimo, kad vaikas nepatirtų įvairių rūšių smurto, taip pat ir seksualinio išnaudojimo. Kaip apsaugoti vaiką nuo smurto? Nenoriu įkyrėti skaitytojams ilgais ir nuobodžiais straipsniais, tad šį kartą apsiribosiu trumpomis įžvalgomis ir rekomendacijomis.
Nerimas – tai normalus, kartais net gyvybiškai būtinas organizmo atsakas į realią ar subjektyviai išgyvenamą grėsmę. Epizodiškai reaguojant į tam tikrus gyvenimo įvykius, nerimą patiria kiekvienas asmuo, tačiau dalis žmonių jį išgyvena nuolat, ir tai sukelia didelį diskomfortą. Nerimo sutrikimai – vieni labiausiai paplitusių psichikos sutrikimų pasaulyje.
Rinkimų įkarštyje ne kartą girdėjome katalikams skirtų raginimų rinktis kandidatą, atsižvelgiant į jo poziciją krikščioniškų vertybių atžvilgiu. Tačiau, skaitydami Katalikų Bažnyčios mokymą aptariančius tekstus, retai sutiksite terminą „krikščioniškos vertybės“. Katalikų tradicijoje labiau įprasta kalbėti apie dorybes – tvirtumą, išmintingumą, susivaldymą, ir t. t. Tuo tarpu Katalikų Bažnyčios mokyme apie žmogų ir visuomenę rasime principus, kuriuos įgyvendindami arba jais remdamiesi kursime žmogiškesnę visuomenę.
Kodėl vaikas slepiasi už tėvų, susitikęs nepažįstamą žmogų? Kodėl nenori padeklamuoti eilėraščio, nors vakar visi taip džiaugėsi, kai jis deklamavo? Ir kaip drovaus vaiko neišgąsdinti dar labiau? Katalikiškame vaikų darželyje „Mažutėliams“ auklėtoja dirbanti Eugenija pasakoja, kaip padėti droviam vaikui.
„Net pats drąsiausias vaikas nepažįstamoje aplinkoje pasidaro jau ne toks drąsus. Jam reikia laiko, kad jis apsiprastų, susidraugautų ir susidomėtų“, – sako Eugenija.
Daugelis tėvų, prieš miegą vaikams perskaitę pasaką ar knygos ištrauką, ją užverčia ir pabučiavę savo sūnaus ar dukros kaktą užgesina šviesą. Tačiau tuomet prarandama emocinio artumo tarp tėvų ir vaikų galimybė – gražios, įdomios ir jaudinančios istorijos aptarimas, teigia edukologai Markas Pike’as ir Thomas Lickona. „Jei tiesiog užversite knygą, jūsų vaikai (arba mokiniai, jei esate mokytojas) praras galimybę pasidalyti mintimis ir klausimais apie iššūkius, su kuriais susidūrė herojai, jų pasirinkimus, geras ir blogas sprendimų pasekmes, veikėjų ydas bei dorybes ir, kas svarbiausia, kaip visa tai gali būti pritaikoma jų asmenybėms ir gyvenimams.“
Nes negaliu pakęsti, kai man draudžia sakyti, kad tai nėra referendumas dėl dvigubos pilietybės. Žiūriu paprastai ir realistiškai – tai referendumas ne apie kažkur užsieniuose gyvenančių lietuvių apsaugą nuo piktos Lietuvos valstybės užmačios atimti jų pilietybę. Tai referendumas apie galimybę kažkur gyvenantiems lietuviams ramia širdimi pasiimti antrosios, jų gyvenamos, valstybės pilietybę. Nesu matematikas, bet, rodos, vienas plius vienas vis dar yra du.
Daug kartų tikintys žmonės ragino padėti jiems susiorientuoti prieš būsimus rinkimus. Kai kurie net pageidavo, kad vyskupas įvardintų konkrečias partijas ar konkrečius kandidatus. Konkretus pasirinkimas priklauso pačiam rinkimuose dalyvaujančiam žmogui, tačiau pasirinkimą gali palengvinti žinojimas, ko mes, tikintieji, viltumėmės iš tų, kurie mums atstovaus.
Tą vasarą per Lietuvą žygiavo Roko maršas, visur pleveno trispalvės, šurmuliavo mitingai, o rugpjūčio 23-ąją su latviais ir estais ruošėmės susikabinti rankomis nuo Vilniaus iki Talino. Įvykių sūkuryje pas mus atvyko Horstas ir Christa – svečiai iš socialistinės Rytų Vokietijos. Rudenį planavome vykti pas juos, nes tokie mainai tiko tiek Rytų vokiečiams, tiek lietuviams, norintiems išlįsti iš „geležinės uždangos“. Nors Brežnevas ir DDR lyderis Honeckeris ne kartą meiliai bučiavosi, visam pasauliui demonstruodami brolybę ir vienybę, svečiai iš broliškos soclagerio šalies atvykti galėjo tik pagal iškvietimą, pasirašytą kviečiančiojo darbovietės kadrų skyriaus viršininko.
Kaip palengvinti skurstančių ir vienišų senolių gyvenimą? Sostinėje gyvenančiai, nuo Platelių kilusiai žemaitei MARIJAI BUNKAITEI šis klausimas jau seniai nedavė ramybės. O kas, jei įdarbintume per didelius ir neekonomiškus senjorų butus? O kas, jei senoliai įsikurtų draugiškoje kaimynystėje, sykiu išsaugodami ir savo asmeninę erdvę bei savarankiškumą? Prieš trejus metus asmeninių finansų trenerei M. Bunkaitei šios mintys galiausiai susivedė į vieną idėją – „Orūs namai“. Pernai rudenį projektas įgavo kūną – rėmėjų lėšomis įrengto keturbučio slenkstį peržengė pirmosios apie orią senatvę svajojančios gyventojos.
Isambardo Kingdomo Brunelio išradimai sukėlė revoliuciją transporto srityje, o į istoriją jis pateko kaip vienas geriausių visų laikų inžinierių. Išradėjas pakeitė geležinkelių ir vandens transportą visame pasaulyje.
Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto dekanu, teologijos daktaru BENU ULEVIČIUMI. Tekstas, originaliu pavadinimu „Sėkmės teologija“ perspausdinamas iš žurnalo „Ta pati“ 2017 m. žiemos numerio.
Pradėkime nuo to, kas gi yra ta sėkmės arba, kitaip tariant, klestėjimo teologija?
Klestėjimo teologija, plačiai kalbant, yra požiūris, kuriuo remiantis sakoma, kad Dievas savaisiais rūpinasi visomis prasmėmis. Tai reiškia, jog Dievo vaiką, jei jis yra Dievui ištikimas, turėtų lydėti ne vien dvasinė sėkmė, bet ir materialinė gerovė, t. y. puiki sveikata, pakankami finansiniai ištekliai ir pan.
Socialiniuose tinkluose, televizijos ir kino ekranuose neretai matomos pozityvios motinystės akimirkos. Tačiau už viso to slepiasi realybė, kuri vis dar mūsų visuomenėje yra pridengta. „Nors finansiškai ir buityje mes gyvename patogiai, bet emociškai šiais laikais būti mama nėra paprasta“, – sako psichologė Sigita Valevičienė.
Vienas iš garsiausių pasaulyje epidemiologijos (mokslo, tiriančio ryšius tarp išorės veiksnių ir įvairiausių ligų) profesorių Michaelis Mormotas savo knygą „Sveikatos plyšys“ (The Health Gap) pradeda vaizdinga istorija. Australijoje gyvenusi moteris atvyko į psichiatro kabinetą – ji skundėsi sunkia depresija: „Gydytojau, mano vyras vėl geria ir mane muša, sūnūs vėl kalėjime, o nepilnametė dukra laukiasi, aš verkiu kiekvieną dieną, sunkiai užmiegu, jaučiuosi taip, lyg mano gyvenimas nebūtų vertas gyventi.“ Nėra sunku suprasti, kodėl moteriai buvo depresija. Išorės priežastys buvo akivaizdžios. M. Mormotas, tuomet dar tik studentas, išgirdo psichiatrės pasiūlymą: „Nustokite gerti mėlynas tabletes ir pabandykite raudonųjų.“ Moteriai buvo pasiūlyta apsilankyti klinikoje dar kartą po mėnesio. Ši istorija apibūdina 1960-uosius metus Australijoje, tačiau įtakingų psichologų ir psichiatrų įsitikinimu – tai vis dar gajus depresijos gydymo būdas.
2000-ųjų metų kovas, rinkimų naktis Rusijoje. Neseniai atsistatydinusio Boriso Jelcino šeima laukia pasirodančių rezultatų. Jie tikisi, kad Vladimiras Putinas, B. Jelcino paskirtas įpėdinis, laimės per pirmąjį rinkimų turą. Nuskamba frazė, kad antras turas nė nereikalingas. Galiausiai paskelbus rezultatus atkemšamas šampanas, sudaužiamos taurės, geriama iki dugno.
Visai netikėtai susitikau su bičiule, kurios jau ilgą laiką nemačiau. Žinojau, kad ji visai neseniai išleido knygą, tad, žinoma, viena iš mūsų pokalbio temų buvo kaip tik ji. Greitai tapo akivaizdu, jog jos pasakojimas yra skirtas ne tik man. Tad sutarėme dar kartą susitikti, dabar jau su įrašymo įrenginiais. Mūsų pokalbio pradžioje Sophia prisipažino, kad knygoje, rodos, kalba apie savaime suprantamus dalykus, kurie kai kam gali atrodyti net banalūs, tačiau skaitytojų atsiliepimai liudijo, jog tikinčiųjų bendruomenei reikia priminimų apie tai, kas padeda gyventi autentiškesnį gyvenimą, nepaisant skirtingų, kartais sudėtingų, gyvenimo situacijų. Tikiuosi, vieną dieną mes skaitysime šią knygą ir lietuviškai, o kol kas kviečiu prisijungti prie mūsų pokalbio.
Viena fariziejų svetimaujant sugauta moteris ir atvesta pas Jėzų (žr. Jn 8, 3) iš tiesų buvo sunkiai įžeidusi Dievą ir netekusi savivertės. Jie, remdamiesi Senuoju Testamentu, bylojančiu apie susižadėjusią merginą, kuri, kai užtinkama sanguliaujanti savo tėvo namuose, turi būti užmušta akmenimis (Kun 22, 21), ketino su ja susidoroti. Norėdami apkaltinti Jėzų, klastingai klausė: „O Tu ką pasakysi?“ Pirmasis atsakymas – tyla. Jis į nusidėjėlės kaltintojus nekreipė dėmesio, nes jie nebuvo jo verti. Jėzus pasilenkęs pirštu ėmė kažką rašyti ant žemės. Žydai, laikydami rankose akmenis, buvo priversti laukti ir žiūrėti į Mokytoją, kuris galbūt rašė: „Atsiverskite, – Aš turiu galią ne tik sunaikinti visas nuodėmes“...
Jei apsidairę vis pastebite blogai besielgiančius, nedrausmingus vaikus, tai ne vien jūsų vaizduotės vaisius. Šiuolaikiniai vaikai iš esmės skiriasi nuo ankstesnių kartų. Jie iš tiesų turi mažiau savikontrolės. Paprastai tariant, išgyvename savireguliacijos krizę. Leidyklos VAGA išleistoje knygoje „Geros žinios apie blogą elgesį“ (2019) amerikiečių žurnalistė ir tėvystės klausimų ekspertė K. Reynolds Lewis pristato pažangiausius tyrimus ir tikras šeimų istorijas, kurie gali pakeisti tėvų požiūrį į drausmę. Perskaitę šią knygą į nepageidautinus vaiko poelgius pradėsite reaguoti ne su panika, o su užsidegimu, o į netinkamą elgesį žvelgsite ne kaip į problemą, bet kaip į tikėtiną ir visiškai normalią šiuolaikinių vaikų brendimo dalį.
Lietuvoje retai išgirstame siejant sąvokas „darni plėtra“ ir „socialinis darbas“, o pati socialinio darbo profesija tebėra susiaurinama iki kasdienių buitinių funkcijų. Prisidėdami prie autentiško socialinio darbo vaidmens, – kaip bendruomenę įgalinančio ir jos vystymąsi skatinančio, – reabilitavimo, pakalbinome Švedijos Javlės universiteto socialinio darbo ir kriminologijos katedros profesorių KOMALSINGHĄ RAMBAREE.
Ne tik patyčios, tėvų ar bendraamžių spaudimas, stresas mokykloje, bet ir po aktyvios fizinės veiklos patirta trauma, pasak vaikų ir paauglių psichiatrijos gydytojos rezidentės Godos Traidaraitės, yra psichologinė trauma, kurią patiria vaikai ir paaugliai, rašoma pranešime žiniasklaidai. O pasak sporto medicinos gydytojo Gedimino Tankevičiaus, ir profesionalius sportininkus, ir pradedančiuosius fizinės traumos dažniausiai ištinka dėl neatsargumo. Tai ypač aktualu dabar, kai vaikai daugiau laiko leidžia pasyviai.
Lietuvoje autizmo atvejų kasmet užfiksuojama vis daugiau. Autizmo simptomai yra skirtingi, o jų sunkumo laipsnis keičiasi augant vaikui. Aspergerio sindromą turintis Tomas Eicher-Lorka šiandien gyvena pilnavertį gyvenimą, nors, anot vaikino, problemos kamavusios jį vaikystėje niekur neišnyko, tačiau progresą padėjo pasiekti sunkus darbas.
Balandžio 2 d. minime Autizmo supratimo dieną. Autizmo spektro sutrikimas – tai smegenų vystymosi nukrypimas, kuris pasireiškia socialinių įgūdžių trūkumu arba pastebimu šių įgūdžių vystymosi sulėtėjimu. Išskiriami trys simptomai: nuoseklus tam tikrų socialinių interesų trūkumas, komunikacijos stoka ir pasikartojančios griežtos tvarkos veiksmų sekos. Autizmo spektro sutrikimas diagnozuojamas tik turintiems akivaizdžius visus tris simptomus. Autizmo spektro sutrikimą turintys asmenys gali turėti, bet gali ir neturėti psichinių sutrikimų.
Jakub Błaszczykowski (Jakubas Blaščikovskis, g. 1985) – gerai žinomas visiems futbolo gerbėjams. Gimtojoje Lenkijoje jis tiesiog mylimas. Ne vien dėl pasiekimų sporte, bet ir dėl asmeninės gyvenimo istorijos bei laikysenos. Apie šį neeilinį futbolininką vasario mėnesį Michało Okońskio straipsnį publikavo katalikiškas savaitraštis „Tygodnik Powszechny“ Redakcijai ir autoriui maloniai leidus, tekstą į lietuvių kalbą išvertė Emilija Karčevska.
Vyras, žaidžiantis iš visos širdies, galima sakyti, kad jis žaidžia taip, tarsi sergėtų tiesos vartus... – apie vieną futbolo žaidėją rašė Ota Pavel. Gaila, kad jis nepažinojo Błaszczykowskio, kuris ne tik taip žaidžia, bet taip ir gyvena.
Tęsiame pokalbį apie smurtą. Ar yra visuomenių be smurto? Deja, tokios visuomenės nėra. Galima tik kalbėti apie didesnį ar mažesnį smurto paplitimą. Nustatyta, kad matomas visuomenėje smurtas yra tik nedidelė smurto ledkalnio, nematomos dalies, apraiška. Kuo didesnė ši dalis, tuo daugiau smurto aplinkoje.
Nuorodų sąrašas
Powered by BaltiCode
