Apie knygas vaikams ir paaugliams, literatūros programą mokykloje ir kodėl vaikystėje skaitytos knygos svarbios ir suaugus pokalbis su vaikų literatūros specialistu, tyrinėtoju ir vertėju KĘSTUČIU URBA.

Asmenybės branda, karjeros siekiai ir finansinio stabilumo troškimas paskatina šiuolaikinę tėvystę atidėti vyresniam amžiui. Bet yra ir išimčių – kai kurios merginos, dar nesulaukusios pilnametystės, ryžtasi ankstyvajai motinystei. „Kai nepilnametės susilaukia savo vaikų, mes tampame atsakingi tiek dėl jų pačių, tiek dėl jų gimusių atžalų saugumo ir gerovės“, – teigia Kauno miesto vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Viktorija Sinkevičiūtė.

Žiniasklaidoje, socialinėje medijoje vis dažniau girdime ,,sėkmingo senėjimo“ sąvoką. Vienas iš pagrindinių sėkmingo senėjimo aspektų – aktyvus įsitraukimas į gyvenimą, įvairiapusę veiklą. Šiuo atveju svarbios ne tik visuomenės teikiamos galimybės, bet ir paties žmogaus motyvacija veikti. Tokia paskata veikti gali tapti mylimas pomėgis, paraginimas, įkvepianti kito žmogaus istorija bei daugelis kitų veiksnių. Kviečiame susipažinti su nepailstančia ,,Sidabrinės linijos“ savanore Larisa iš Elektrėnų, kuri, galbūt, kažkam taps tuo pavyzdžiu, paskata ar tiesiog trumpu priminimu, kad amžius – nėra kliūtis veikti.

Ugniagesio tikslas – ne tik kuo daugiau išgelbėti, bet ir padaryti kuo mažiau žalos. Gavę aliarmą ugniagesiai garažą turi palikti per minutę, tačiau, kaip LRT RADIJO laidoje „Darbas – ne vilkas“ sako ugniagesysAurelijus Lapinskas, jeigu kažkam skubiai rengiantis susipainiojo kelnių klešnės, kolegos palikti negalima.

Šių dienų jaunimas yra apibūdinamas kaip nepriklausomas, savarankiškas ir idealistiškas. Dažnai girdime sąvokas „naujoji karta“, „tūkstantmečio vaikai“ ir t. t., tačiau ką jos iš tiesų reiškia? Kokią įtaką jauniems žmonėms daro tai, jog šiandien beveik visose įmanomose srityse jie turi galimybes, kurių jų tėvai ar seneliai net negalėjo įsivaizduoti? Apie tai ir daug daugiau kalbamės su klinikine psichologe, tarptautinių jaunimo mokymų vadove IEVA SAKALAUSKAITE.

Jei žmonių civilizaciją matuotume kokios nors rūšies vienetais, greičiausiai taikytume atjautos ir rūpinimosi silpnesniaisiais ir neįgaliaisiais matų sistemą. Ne technologijos ir ne ideologijos nulemia mūsų gyvenimo kokybę – ją nulemia šilti ir saugūs mūsų santykiai ir požiūris į mažą, seną ir ligotą.

Jeigu manote, kad nemylite savo darbo, gali būti ir taip, jog šiandien – diena lyg tyčia. Socialinių mokslų daktarė Jurgita Lazauskaitė-Zabielskė teigia, jog meilė darbui – kintantis dalykas, o liguistai į darbą įsitraukę žmonės geresnių rezultatų nepasiekia. Mokslininkė pasidalijo įžvalgomis apie tai, kokią įtaką turi (ne)meilė darbui – pasak jos, dažniausiai nemeilė darbui kenkia visai ne darbui.

Spalio 10 d. – Pasaulinė košės diena, pirmą sykį paminėta Škotijoje, kur košė laikoma tradiciniu patiekalu. Manančiuosius, kad tai – paprastas, neįmantrus ir greitai atsibostantis valgis, tinklaraščio apie pusryčius įkūrėja Gabrielė Žutautaitė gali patikinti, jog košę paruošti galima pačiais įvairiausiais būdais. Tai ji įrodė nutarusi 30 dienų pusryčiams valgyti vien košę.

Žmonės vis dažniau kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus ir daug drąsiau apie tai kalba, dalinasi savo patirtimis bei kontaktais. „Geštaltistas“, „kognityvistas“, „egzistencialistas“ – dažnai girdimi psichikos sveikatos specialistų apibūdinimai. Kaip žinoti, į kurį specialistą geriausia kreiptis?

Auginant vaiką kartais tenka susidurti su gamtos stebuklų paaiškinimo problema. Mažam žmogui keičiantis, pasaulis tampa vis mažiau suprantama vieta − už kiekvienos naujos patirties slypi nepažinti priežasties ir pasekmės dėsniai, gluminantys savo neišvengiamumu. Spėčiau, kad kažkuriuo metu mažoje galvelėje įvyksta lūžis − kaip metodiškai dirbantis mokslininkas, vaikas atranda taisyklę, kad visi pasaulį nusakantys teiginiai turi savo priežastį.

Kiekviena Bažnyčioje besituokianti pora per vestuvių apeigas viešai pasižada „pagal Dievo valią susilaukti vaikų“. Tačiau nėra taisyklių, kiek vaikų būtina pagimdyti – gali būti vienas, gali būti ir 19 (nejuokauju). Kaip reguliuoti šeimos dydį, Bažnyčia apsispręsti palieka pačiai šeimai. Popiežius Paulius VI enciklikoje „Humanae Vitae“ prieš 50 m. rašė, jog lytiniai santykiai, net ir nesiekiant (ar negalint) pastoti, yra gėris, nes „išreiškia ir stiprina vyro ir žmonos ryšį“ (HV 11). Bažnyčios požiūris šiuo klausimu nepasikeitęs iki šiol.

Įprastai manome, kad žmogų pažįstame per jo pasaulėžiūrą, socialinę padėtį, polinkius ir pomėgius. Bet tai tik išorinis, neesminis pažinimas, dažnai klaidinantis. Krikščionybę deklaruojantis žmogus gali būti giliai Kristų išgyvenantis asmuo, bet gali būti ir eilinis veidmainis ar neeilinis nusikaltėlis. Ar tokį žmogų imame gerbti, sužinoję, kad jis yra gydytojas, docentas, sėkmingas verslininkas, šeimos tėvas ar motina? Bet jis gali būti niekšas, naudojantis savo socialinį statusą menkystei slėpti. Išgirdę, kad jis yra narkomanas, prostitutė ar kalinys, esame linkę jo šalintis, galbūt tuojau pasmerkti. Bet iš tiesų nežinome apie juos nieko esminio. Beje, Kristus taip sakė: „Muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo karalystę.“

Kai kuriems žmonėms politinių pažiūrų turėjimas limpa natūraliai, t. y. jie gali labai artikuliuotai papasakoti, kas jiems patinka viešajame gyvenime, o kas ne. Lietuvoje štai kuriasi nauja krikdemiška politinė jėga, kuri teigia atstovausianti „tikrosioms“ konservatoriškoms vertybėms. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai tuo tarpu būsimos partijos narius vadina radikalais. Būsimoji partija sako, kad jūs patys radikalai ir mūsų atėjimas tai apnuogins. Na, bala nematė. Radikalumas, konservatyvumas, liberalumas, visi kiti -umai bei -izmai – ar šie ir kiti veikėjai, politikai ar piliečiai rietųsi lygiai taip pat, sužinoję, kad skirtingas politines pažiūras, panašiai kaip akių spalvą, gali nulemti paprasčiausia biologija?

Sulaukęs savojo rudens ne vienas atsigręžiame atgal ir perkainojame gyvenimo derlių. Kas buvo svarbu anksčiau, nebūtinai rūpės dabar. Atsiranda daugiau laisvo laiko, išminties, kantrybės, atsiranda noras tuo dalintis su mums brangiais žmonėmis, sako psichologė Aušra Kurienė. Tad ar atrasime ką nors svarbiau už anūkus – tuos, kurie ateina mūsų pratęsti, tuos, į kurių mažas širdeles ir protus norėtųsi berti brandžias mūsų patirties sėklas? Gi tenka girdėti, kad dėl įvairių priežasčių nesusilaukusieji vaikų vėliau dažnai apgailestauja dėl prarastos galimybės tapti seneliais…